Kelionėje pats vertingiausias dalykas ne pamatyti miestai ar
šalys, ne viešbučiai ar oro uostai.. Man svarbiausi yra žmonės, kuriuos sutikau
kelionėse. Jų gyvenimo istorijos, kurios pasakojamos taip lengvai, kaip galima pasakoti tik nepažįstamiems, kuriuos
sutinki atsitiktinai kažkuriame planetos taške labai trumpam, o po to išsiskiri
amžiams, bet lieka begalinis nuoširdumas ir draugiškumas, nes tokie susitikimai
visada užima dalelę tavo širdies. Atėjo noras tas istorijas surašyti, nes tik
taip galiu atsidėkoti už tas mielas akimirkas, kurias vieni kitiems dovanojame.
Daugiau nieko nemoku, bet juk tai nėra blogiausias variantas, ar ne?
SALVADORAS ir GABRIELA
Gabriela- energinga šviesiaplaukė argentinietė iš Buenos
Aires, mūsų gidė Salvadore (Brazilija). Nenusakomo amžiaus, gal kiek daugiau,
nei keturiasdešimt. Kalba giliu, kiek prikimusiu balsu ir šypsosi lygiai tokia
pat gilia, kaip ir jos balsas šypsena, skirta labiau sau, nei kitiems. Jau pakeliui
iš oro uosto, važiuojant pro ežerą, kuriame sustatytos didelės spalvingos
skulptūros, ji pradeda pasakoti, kad čia, Salvadore, populiari candomble ir tos
skulptūros skirtos jų dievams.
-Aš pati išpažįstu candomble religiją,-pareiškia ji savo giliu
balsu, o mums šiurpuliukai nubėga nugara, kai važiuojant pro turgų Gabriela
tęsia pokalbį.- Čia gyvūnų turguje galima nusipirkti ožiuką aukojimui. Gaila,
kad neatvažiavote prieš savaitę, buvo ypatinga candomble šventė.
Jei atvirai, tai labai džiaugiuosi, kad neatvykom prieš
savaitę, nes nuoširdžiai džiaugiuosi išvengus ožiuko aukojimo vaizdo.
-Nereikia bijoti,- juokiasi Gabriela, supratusi viską iš
mano akių.- Aš pati dalyvauju, bet aukojimas nėra toks viešas reginys, kaip
jums gali pasirodyti. Mano vyras tai mėgsta.
Salvadoras-ypatingas miestas, senamiestis labai primena
Lisaboną ( aišku, tuo įsitikinau daug vėliau, kai nuskridau į Lisaboną
savaitei). Daug spalvingų meno galerijų, nedidelių kavinukių, vakarais čia
viska ūžia. Bet mūsų vakaras jau suplanuotas ir mes einam
į šokių teatrą. Valanda su brazilų šokiais pralekia nespėjus nei mirktelėti.
Vergovės istorija, capueira ir afrikietiški šokiai. Pastarieji labai susiję su
candomble apeigomis. Įspūdngai atrodo baltais rūbais aprengta šokėja, kuri savo
ritmišku ritualiniu šokiu bei šūkčiojimais kviečia dvasias iš anapusinio
pasaulio. Jau vėliau matytas dokumentinis filmas apie candomble Pietų Amerikoje
kiek plačiau nušvietė tas apeigas, kurios ilgą laiką buvo slaptos, nes jų metu
kai kuriems dalyviams sukeldavo transo būseną, iš kurios ne visiems pasiseka
greitai išeiti. Jos šaknys glūdi Afrikoje. Pasaulyje yra apie du milijonus
candomble pasekėjų.
Candomble glaudžiai susijusi su vergovės istorija. Užsukam į
bažnyčią, kur keletas tamsiaodžių brazilių, baltom suknelėm, per liemenį
suveržtom raudonom juostom dieviškai dainuoja, šlovindamos Jėzų, nenustygdamos
vietoje. Joms pritaria būgnas. Ir Gabriela šnibžda man į ausį:
-Matai, čia vyksta ir candomble apeigos, nes mušamas būgnas,
per krikščioniškas pamaldas būgnų nebūna. Čia Salvadore visos religijos gyvena
draugiškai.- Ir ji trukteli mane už rankos, rodydama į nedideles duris šoninėje
sienoje.- Einam kažką parodysiu.
Nedideliame kiemelyje, prisodinta gėlių, kelios dešimtys
aplūžusių kryželių.
-Žiūrėk,- Gabriela rodo į sieną, nukabinėtą prastos kokybės
senais piešinukais, primenančiais laikraščio iškarpas.- Čia vergų kapinės.
Matai, šita vergė buvo labai graži ir šeimininkas jos labai siekė, bet ji
geriau rinkosi mirtį. Ji valgė žemę, kad susirgtų ir numirtų, todėl vergams
uždėdavo tokius antsnukius, kad jie negalėtų žemės valgyti.- Gabriela duria
pirštu į paveikslėlį, kuriame stovi išdidžiai liūdno žvilgsnio jauna tamsiaodė,
gražia pūsta suknele su raukinukais, o jos burną dengia odinis antsnukis.
Kažkur esu išsaugojusi nuotrauką, gal pavysk rasti.
-Čia jos kapas. Tą istoriją žinojo visi aplinkui. – Gabriela
nuveria mus skausmingu žvilgsniu.- Jūs nesuprantat, nuo vergovės panaikinimo
praėjo kiek daugiau, nei šimtas metų. Ta buvo visai neseniai¡¡¡ Dar tik kelios kartos užaugo laisvos. Tai ir
mano šeimos istorija, mano vyro senelių istorija. Ir man taip pat labai
skauda,- ji keletą kartų stukteli kumščiu sau į krūtinę ir nutyla. Pagarbiai
nuščiuvusios apeinam nedideles vergų kapinaites.
Mes iš tikrųjų nelabai suprantam, nes vergija mums- tai
„Dėdės Tomo trobelė“ skaityta paauglystėj ir nieko daugiau. Pasijuntu kvaila ir
išlepinta turistė iš atokios Europos provincijos, besirūpinanti madingais
rūbais, dietomis ir retkarčiais pakeiksnojanti korumpuotus valdinininkus bei
kitas blogybes. Man šiek tiek gėda, bet labai artimas tas Gabrielos skausmas dėl
istorinių neteisybių ir niekšybių, pakyla gumulu gerklėje ir trumpam užspaudžia
kvėpavimą.
Tuomet kažkaip savaime paklausiam Gabrielos apie jos šeimą.
-O, mano vyras, jis labai juodas...- čia ji padaro
reikšmingą pauzę ir tęsia savo ypatingu giliu balsu,- bet jo toks gražus kūnas¡
Gabriela garsiai nusikvatoja ir tęsia:
-Be to vaikai labai gražus gaunasi,- ji išsitraukia savo
sūnaus nuotrauką.- Oj, aš buvau tikrai blogai mergaitė, aštuoniolikos pabėgau
iš tėvų namų, keliavau su baikeriais ( nenuostabu, Gabrielos nugarą puošia
didelė kobros tatuiruotė, kurios galva ties kaklo slanksteliais aiškiai matyti,
kai ji susikelia šviesius plaukus aukštyn ant pakaušio), gyvenau Niujorke ir
viską dariau, ką tik galima daryti. Turėjau labai gerą darbą reklamos
agentūroje, bet sutikau savo vyrą ir mes nusprendėm, kad jo gimtajam Salvadore
mums bus lengviau gyventi, nei Niujorke. Taip ir persikėlėm čia. Kartais
nuvažiuoju į Buenos Aires pas savo šeimą, bet ten jaučiuosi svetima, negaliu
ilgai ten išbūti. Mano tėvas atvažiuoja pas mus į Salvadorą žiemą, nes žiema
pas mus šiltesnė, Buenos Aires gali sustipti iš šalčio, o ir jo sąnariams
sveikiau čia pabūti. Tai štai kaip aš čia atsidūriau.
Gabriela mirkteli mums ir tęsiam pasivaikščiojimą po
Salvadorą.
-Žinai tokį rašytoją Žoržą Amadu?- klausia mūsų gidė.
Žinau, „Gabrielę“ skaičiau dar mokykloje.
-Jis čia gyveno ir tas momentas, aprašytas knygoje apie
burtininkę, tikra tiesa. Ji gyveno Salvadoro senamiestyje ir, pasakoja, kad jis
pats pas ją lankęsis ne kartą. Čia,
Salvadore, viskas įmanoma, čia susipina mistiškiausi dalykai ir šalia gyvena
pasakos, persipynusios su realybė. Tai Salvadoras. Čia daugelis iki šiol tiki burtais ir burtininkais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą