2016 m. kovo 15 d., antradienis

MADEIRA- NETIKĖTI ATRADIMAI arba SALA, KURIOS NEUŽMIRŠI

MADEIRA. Nieko nežinojau apie Madeirą, išskyrus tai, kad sala priklauso Portugalijai, yra nutolusi Atlanto vandenyne (toliau tik Azorai) ir, kad maderos vynas klampus ir saldus, kurio ragavau gal kartą Loret de Mare, pavadinimą gavo nuo Madeiros salos.

Skrydis iš Varšuvos iki Madeiros truko apie penkias valandas. Oro uostas ant estakados, po kuria įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Madeira kalnuota sala ir vienintelė lygi vieta bus plato kalnuose.



Madeira- labai žalia sala, klimatas čia ypatingas, auga bananai, žydi orchidėjos. Funčalo turguje rasi nematytų ir negirdėtų vaisių, kartais tenka suabejoti ar čia vaisius, ar daržovė, pavyzdžiui, pomidoro ir slyvos hibridas. Dar įdomiau bus ragauti ananasbanano, kuris primena konkorėžį, bet turi banano skonį. Jei nusipirksi neprinokusį ir, įdėjęs į stalčių pamirši, tai sunokusios skiltelės pradės "šaudyti", t.y. birėti.



Sala žymi savo augalais ir kasmetiniais gėlių paradais. Funčalo turgus- tikras rojus gėlininkams ir sodininkams.  Gėlių pardavėjos vilki nacionaliniais rūbais, o žiedų grožis pakerės kiekvieną ir, nori- nenori įsigysi keletą gumbų ar sodinukų, nesvarbu, kad jiems gali nepatikti atšiaurus Lietuvos klimatas, taip norėsis parsivežti Madeiros dalelę namo.



Savo pažintį su Madeirą pradėjau nuo sostinės Funčalo. Apsilankėm turguje, paragavom pončos ( patarsiu neapsigauti ir apsistoti ties viena taurele, nes gėrimas stiprus ir po antros nuotraukose nebeatrodysite blaivūs), užsukom į vieną seniausių miesto gatvelių Rua Santa Maria pasigrožėti puikiais grafiti, o tada jau vaikščiojom be tikslo, grožėdamiesi nesuskaičiuojamais parkais, skverais ir promenada.



Kita Funčalo dalis Monte aukštai ant kalno. Ją pasiekti galima autmobiliu, jei išsinuomosi keliom dienom, taksi arba funikulierium. Būtinai čia užsukite, pasigrožėkite Funčalo panorama, aplankykite botanikos sodą, Igreja do Monte, kur paskutinėn poilsio vieton atgulė paskutinis  Austro Vengrijos imperijos valdovas Karolis I. Monte praleidome keletą valandų, matėme ir įžymiuosius Bobus, bet nedrįsome nuo kalno leistis su jais. Įdomi pramoga nuo kalno leistis medinėmis rogėmis kurias stumia ir stabdo, jei reikia Bobai. Niekur daugiau nieko panašaus nesu mačiusi.



Madeiroje verta išsinuomoti mašiną ir pasivažinėti po salą savarankiškai, bet yra viena sąlyga- reikia nebijoti kalnų kelių ir stačiausių serpantinų! Jei nebijai vairuoti kalnų keliais, Madeiroje surasi gražiausių kampelių. Man labiausiai patiko Porto Monizas, gražu Santa Kruze, Cabo Girao- įspūdingas skardis, Camara do Lobos- įdomus miestelis, kur kažkada viešėjo pats Vinstonas Čerčilis, čia nutapęs paveikslą, apie ką byloja lentelė prie kavinės su gražių vaizdu į vandenyną.



Levados Madeiroje- tai atskira istorija, vien dėl pasivaikščiojimų levadomis dar sugrįšiu į Madeirą.

KELIONĖS Į MADEIRĄ