Pasivaikščiokim po Rygą

Iki Rygos nulėkti visai netoli. Galima savo mašina, o dar geriau pigius bilietus autobusu per išpardavimą "pasigauti". Rytą išvažiuoji, vakare grįžti.

AUTOBUSŲ BILIETAI Į RYGĄ

Neblogai ir keletą dienų čia praleisti. O tiems, kas skrenda kur nors toliau iš Rygos, ypatingai rekomenduoju skirti laiko ir Rygai.

Nebrangūs viešbučiai RYGOJE

PASIVAIKŠČIOJIMAS PO RYGĄ

Atvažiavau vienai dienai ir neturiu jokio plano, bet jo ir nereikia.
Visų pirma, Rygos turgus. Kiekviename mieste užsuku į turgų, o Rygos turgus yra ypatingas! Čia tiek žuvies, kiek vilniečiams ir nesisapnavo. Turgus prie pat stoties. Tad surasti jį nesunku, o užsukus akys raibsta nuo gėrybių.

 Turguje galima ir papusryčiauti. Nedidelės užkandinės švara nepasižymi, kaip ir dera turgaus rajonui, bet maistas čia neblogas. Tad jei nekelsite ypatingų reikalavimų aplinkai, pavalgysite gana skaniai.

Dar rekomenduočiau nepatingėti ir pastovėti eilėje prie uzbekų kepyklėlės. Jų ką tik iškepta duona burnoje tirpsta. Gaila, bet turgus "suvalgė" nemažai mano laiko. Toliau traukiu palei Daugavą, nes neturiu plano. Tad einu, kur akys veda...

Rygos senamiestis ( Vecriga) primena  meduolinę pasaką ir norisi čia kiek ilgiau pasivaikščioti. Rotušės aikštėje Juodagalvių namai (Mengalvju Nams). Per karą buvo visiškai sugriauti, bet dabar atstatyti ir traukia kiekvieno turisto akį, kaip Rygos vizitinė kortelė.

PASTEBĖJIMAI. Nejučia ima pavydas. Ryga gražiau sutvarkyta, nei Vilnius. Parkai ir parkeliai, atrodo iščiustyti ir tvarkingi, rodos, kasdien čia iki aušros kiemsargiai šluotomis darbuojasi... Pastatai prižiūrimi irgi ne ką prasčiau. Miela, ką ir besakyti. Pasirodo galima, kai nori. Ir lėšų tam latviai suranda. Žodžiu, yra ko mūsiškiams pasimokyti, kad tik noro būtų. 

Man patiko šis namelis. Todėl įamžinau. Gražiai latviai tvarkosi savo mieste

Ryga garsėja Jugendo stiliumi.
http://www.jugendstils.riga.lv/eng/muzejs  puslapyje pravartu peržvelgti Jugend stiliaus pastatų Rygoje planą iš anksto. Tuomet bus lengviau orientuotis.
 Jugendstils muziejų dar būtinai aplankysiu kitą kartą, gal per muziejų naktį reikės čia atvažiuoti.
Nuo spalio pirmos iki balandžio pabaigos įėjimo bilietas kainuoja 3,50 EUR, sezono metu 6 EUR.

Tai tiek kol kas. Grįšiu per muziejų naktį arba kokiai kitai progai pasitaikius.
P.s. Iš Rygos visia netoli ir iki Jūrmalos. Jei kelionę susiplanavote keletui dienų, pravers viešbutis JŪRMALOJE. Spausk čia

NAUJI METAI HURGADOJE? BUVO SUPER!

Atskristi į Hurgadą gruodžio 31 dieną ir pamatyti tokį vaizdą! Nieko nėra geriau!

Apsigyvenome viešbutyje Sea Star Beau Rivage 4* all. Gaila, kad jo nesiūlo nei "Novaturas", nei "Tez Tour" todėl pirkome bilietus ir viešbutį užsisakėme atskirai. Neblogas paplūdimis, Hurgados pakraštys, iki turgaus gali pėstute nueiti. Nemažai europiečių taip srkraido ir praleidžia Hurgadoje žiemą po keletą mėnesių. Tokie keliautojai dažniausiai nuomojasi apartamentus ir išsiperka nuolatinį paplūdimio lankytojo bilietą.

Atskridom kaip tik per pietus. Tad maistas, vyno taurė ir pasivaikščioti pajūriu. Laikas prabėgo greitai, o tada jau ir šventinė vakarienė laukė paruošta, tereikėjo pasipuošti kiek.

Naujų Metų sutikimas vyko lauke, prie baseino buvo pastatyta didelė palapinė, scena, papuošta balionais ir girliandom. Toks linksmas šurmulys visur. Visi fotografuojasi, juokiasi, žodžiu, smagu. Programa truko keletą valandų ir neprailgo. Maistas puikus, bet valgyti jau nelabai ir norėjosi. Laikas prabėgo greitai ir nepastebėjau, kad jau vidurnaktis. NAUJI METAI atėjo! Tada visi kas netingėjo sušoko į sceną arba aikštelėn šalia jos ir toliau tęsėsi šokiai.

Pirma metų diena Egipte, sutikite, tai kiek neįprasta, na, nebent aš čia gyvenčiau... Po pusryčių tiesiai prie jūros, o vėliau į Hurgadą. pasivaikščioję po žuvies turgų, prisėdom valandėlei Marinoje. Žinoma, alus čia tiko labiausiai. O pietums pasirinkome "Barrakudos" restoranėlį. Čia nėra alkoholio, bet maistas dieviškas! Niekur nevalgiau skanesnės jūros gėrybių sriubos ( už vieną eurą!), dvi skirtingai ruoštų krevečių lėkštės dingo irgi akimirksniu, nors atrodė, kad suvalgyti tokio kiekio bus neįmanoma...

Antrą Naujų Metų dieną paskyrėm nardymui. Visą dieną mirkom vandenyje arba plaukiojom. Mano nardymo patirtis praktiškai buvo lygi nuliui, todėl viskas, ką pamačiau žavėjo...

Paskutinė diena Hurgadoje, nes kelionę susiorganizavom trumpą, specialiai Naujų Metų sutikimui. Skrydis vakare.  Iš pat ryto būtinai reikėjo išsimaudyti jūroje, tada pakartoti dublį šildomame baseine ( tiesiog didelė vonia! išlįsti nesinori). Tad dar pusdienį pasivaikščiojom po turgų, kur kalnai daržovių, vaisių privertė mane prisiminti virtuvės subtilybes ir nerealiai pavydu pasidarė, prisiminus namie laukiančių parduotuvių vitrinas... 

Kalnai kalendros, petražolių... Kalafijorai taip ir laukia, kad juos į krepšį įsimestum, o kur dar baklažanų stirtos, mažų ir vienodų cukinijų rietuvės, salotos ir ochra, ankštinės pupelės. Ką jau ten kalbėti apie morkas, papriką ar pomidorus...

Nors imk ir parsivežk pusę turgaus.. Vaisiai, mandarinai, apelsinai, figos, datulės, braškės.. aj, geriau nevardinsiu.

Tada dar sugrįžom į prie mečetės, žuvų turgaus ir, žinoma, nesusilaikėm nepapietavę paprasčiausioj užeigėlėj drauge su vietiniais... Vėl krevetės. Čia jų niekada neatsivalgyčiau.

O tada jau namo, atgal į žiemą. Ir po poros valandų Hurgadą primins tik mandarinai iš Hurgados turgaus, kurie išnyks nuo stalo akimirksniu. Gerai, kad spėjau dar nufotografuoti.

TAI BUVO GERIAUSI MANO NAUJI METAI!

Jei paklausite, ar vertėjo tom 4 dienom trenktis į HURGADĄ, atsakysiu- TIKRAI TAIP! Ir dar kartą pakartosiu, tik nežinau dar, ar šiemet, bet labai norisi. Nes tai buvo  visai kitokia šventė, šventė, kuriai nereikėjo ruoštis, kurioje tereikėjo dalyvauti.

Jei domina Naujametinės kelionės, jų rasite čia.

RODAS - TOP10

Kiekvienas keliautojas turi savo TOP10. Rode buvau du kartus. Spalio mėnesį skrisiu trečią kartą.
Pirmą kartą Rodas patiko, o antrą kartą atskridus įsimylėjau šią salą.
Kodėl Rodo sala?
Pirma, patogu ir arti čia atskristi vasarą, nes čarteriai ir Vilniaus ir pigūs skrydžiai iš Kauno.
Antra, šį sezoną kainos tikrai geros.
Trečia, tokio mėlynumo ir tokio skaidrumo jūros dar reikia paieškoti!

PASK.  MINUTĖS  KELIONĖS Į RODĄ

MANO TOP 10 RODO SALOJE

1 RODO miestas.
Po Rodo miestą gali vaikščioti vienas su kelionės gidu rankose, gali užsisakyti ekskursiją. Visais atvejais į Rodo miestą reikia atvykti keletą kartų. Pageidautina ir vakare.

2 LINDOS akropolis
Lindos akropolis- tai karščiausias salos taškas, todėl čia geriausia atvykti anksti ryte. Labai gražus ir pats Lindos miestas, būtinai skirkite laiko pasivaikščiojimui siauromis Lindos gatvelėmis. Čia bene gražiausi suvenyrai ir galima smagiai prisėsti jaukiose kavinukėse ar ledainėse, išgerti kavos ar natūralių apelsinų sulčių.Jei važiuosite su gidu, apie akropolį pasakos kokių dešimt minučių, likusią pasakojimo dalį sudarys graikiškų mitų interpretacijos. Lindos svarbiausia yra grožėtis tuo, ką matai.

 3 SYMI sala. Symi- viena mažiausių Dodekaneso salų nuo Rodo nutolusi apie 40 km.Yialos - uostas, o aplink senamiestis, pastelinių spalvų nameliai primena Italiją. Ekskursija užtrunka visą dieną, nes plaukimas į vieną pusę iš Rodo miesto trunka iki dviejų valandų. Salos ilgis apie 13 km, plotis apie 8 km. Atsidūrus Symi saloje pagalvojau, kad norėčiau čia kada nors praleisti savaitę, toliau nuo žmonių ramioje vietoje, bet su galimybe vakarieniauti senamiestyje..

 4  DRUGELIŲ slėnis- unikalus reiškinys. Vėsus slėnis, medžių pavėsis ir viską nutūpę drugeliai. Čia jų matysit tūkstančių tūkstančius.
Svarbu, teiraukitės gidų, ar drugelių yra, nes pamatyti šį unikalų reiškinį gali ne visada.


5  SEPTYNIŲ ŠALTINIŲ SLĖNIS
Šis slėnis visai šalia Kolymbijos.  Svarbiausias dalykas- ėjimas siauru tuneliu tamsoje upeliu. Sako, kad norai išsipildo, o per tą pusvalandį apgalvoji visą savo gyvenimą. Kiek toliau prie septynių šaltinių yra miela kavinukė, kur visi pietauja ir gana skanu, o svarbiausia, čia visur pavėsis ir gaiva sklinda nuo kalnų upelių vandens

6 PRASONISI paplūdimys. 
Paplūdimys, kur susitinka dvi jūros. Gražu, smagu ir puiki vieta kaitų bei serfingo mėgėjams. Galima atvažiuoti autobusu ( pvz, iš Lindos autobuso bilietas kainuoja 8 EUR) ir praleisti čia gerą pusdienį.

7 TSAMBIKOs vienuolynas
Netoliese Archangelos kaimelis, o taip pat ir Tsambika paplūdimys, kurį taip pat verta aplankyti. Tsambikos vienuolynas garsėja kaip šventa vieta, kurią aplankius, moterys norinčios susilaukti vaikų ir kurioms ilgą laiką tai nepavykdavo, pagaliau jų susilaukia. 

8 FILERIMOS vienuolynas

15 km nuo Rodo ant kalvos ( 267 m)  Filerimos vienuolynas. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puikus vaizdas į Rodo salą ir į priešais esančius Turkijos ( Marmaris) krantus.


 9 KOLYMBIJOS panorama
Čia iš serijos nemokamos pramogos Rode.

Nuotraukoje taip gražiai nepavyko įamžinti, nes buvau jau vakarėjant, bet vaizdas yra puikus. Tereikia nepatingėti ir nueiti iki Kolymbijos prieplaukos, tada užlipti ant kalvos ir pasigrožėti vaizdu. Prieplaukoje, iš kur plaukia laivai į Lindos ir kitas ekskursijas yra neblogas restoranėlis. O ant kalvos užlipus dar galima puikiai pasivaikščioti, besižvalgant į jūrą iš aukštai.

 10 Bet kuris laukinis paplūdimys, kur vanduo skaidrus, žmonių nėra ir gali praleisti keletą puikiausių atostogų valandų.

KELIONIŲ NAUJIENOS

TOP dešimt dalykų, kuriuos verta padaryti kiekvienam keliautojui!

TOP dešimt dalykų, kuriuos verta padaryti kiekvienam keliautojui!

Jei keliautojas yra kiekvienas, kuris keliauja, tai tokį sąrašiuką kiekvienas ir gali sudaryti pats.
O mano sąrašiukas šiuo momentu  atrodo taip:

- Pamatyti Paryžių ( į Eifelį galima ir nelipti, jei tingisi ar gaila eurų).

-Pavakarieniauti Lotynų kvartale ( vis dar Paryžius).

-Pasižiūrėti tikrą flamenko Kordoboj arba Malagoj ( Kordoboj būtų geriau).

-Bodegoje tapas ir vynas vakarienei, Ispanija, nesvarbu kur.

-Išsimaudyti bet kurioje iš Graikijos salų: Korfu, Symi, Zakyntos, Thasos, Kefalonijoje ar pan. ( Kreta ir Rodas netinka, nes visi ten buvo).

-Pavakarieniauti graikiškoj tavernoj, būtinai musaka, suvlaki, graikiškos salotos ar tobulieji pyragai su sūriu ar įdaryta paprika, ar ėriena.

-Aplankyti Stambulą ir pamatyti Sofijos soborą, Žydrąją mečetę, Topkapi palasą ir... išbandyti tikrą turkišką hamamą Stambule.

-Vėlyvai vakarienei Stambule- turkiški saldumynai su kava , neprilygstama baklava, bet kitų irgi ragauti būtina.


-Išsimaudyti Kipre prie Afroditės uolų. Patikrinti, ar atjaunėsi... Alternatyva Rodas ir Septynių šaltinių slėnis- ėjimas tuneliu tamsoje, brendant šaltu vandeniu, sako, taip pat garantuoja atjaunėjimą. Ėjau, dabar laukiu rezultato.
 

-Madeiroje pasivaikščioti bent viena levada ( geriau kokias penkias ar dešimt pasirinkti).

Tai toks dešimties punktų sąrašiukas akims ir skrandžiui.. Negaliu išbraukti kulinarinių malonumų iš savo kelioninių patirčių sąrašo, tai gal ir nereikia to daryti, ar ne?

Šį sąrašiuką jau įvykdžiau, dabar su malonumu prisimenu kiekvieną punktą. O štai kada reikės pasukti galvą ir surašyti,ką norėčiau aplankyti artimiausiu metu ( galima ir tolimiausiu, planai ir svajonės dar niekam nepakenkė). Gal kas norit pasidalinti savuoju variantu? Mielai priimsiu, juk įdomu:)

KELIONĖSE SUTIKTŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS Salvadoras su Gabriela ir moqueca

SALVADORAS SU GABRIELA IR MOQUECA

Po Salvadoro senamiestį galėčiau klaidžioti nežinia kiek. Gatvės maistas patraukia akį.
-Čia akaražė ( acaraje)- tradicinis Salvadoro de Bahia  valgis, kurį paprastai parduoda gatvėse. Kai vergiją panaikino, didžioji dalis vergų nežinojo, ką jiems daryti toliau, kaip gyventi, ką valgyti, kaip užsidirbti pinigų. Todėl daugelis liko toliau dirbti pas savo šeimininkus. Skirtumas toks, kad dabar jiems  už darbą turėjo mokėti atlyginimą. Kiti pradėjo laisvą gyvenimą, bet reikėjo kažkaip maitinti šeimas. Tuomet moterys sugalvojo verslą, jos ėmė gaminti paprasčiausią vergų maistą ir pardavinėti jį gatvėse. Tai ir buvo akaražė. Matot, akaražė pardavėjos ir dabar pasipuošusios tradiciniais rūbais. Tai pirmosios verslininkės!

Tikrai taip. Prieš mus pati tikriausia Januarija ( kas dar prisimena "Vergę Izaurą", tam paaiškinimų nereikės, aš pati prisimenu labai gerai, nes tuomet mokykloje mokiniai už nugaros šūkaudavo man "Izaura, Izaura", tik iki šiol neapsisprendžiau, ar todėl, kad buvau tokia graži, kaip Izaura, ar kad tokia pat nelaiminga..) kepa palmių aliejuje pyragėlius iš juodųjų pupelių masės, deda ant palmių lapų vietoj vienkartinės lėkštelės ir visa tai valgoma su aštriais ir labai skaniais padažais vatapa ir caruru, pomidorais bei krevetėmis. Labai skanu!

Gabriela mus vaišina acaraje, prisėdam prie staliukų spalvingoje gatvelėje. Gabriela apsikabina pasisveikindama su dvimetriniu "dėde Tomu".
-Čia mano geras draugas, mes seniai nesimatėme. Jis šios kavinės savininkas. Jis iš Ganos. Matai, čia, Salvadore, visi žino, kur jų šakys ir mielai dėvi savo tautinius rūbus.
Spalvinga ir marga apranga čia kažkaip dera.
-Alaus?- klausia Gabriela ir pratęsia,- negėriau alaus nuo sūnaus gimimo, bet šiandien gal padarysiu išimtį. O dabar žiūrėkit.
Ir mes žiūrim akis išpūtę, nes šeimininkas paskambina varpeliu ir tada priešingoje siauros gatvelės, kur stovi mūsų žaliai dažyti staliukai, atsidaro langas, kuriame pasirodo žavinga mulatė balta palaidine nuogais pečiais ir su miela šypsena veide, ji pastato ant lango pintinę su mūsų alum, o tada ją nuleidžia žemyn pakabinus ant grandinės. NUOSTABU!Jaučiuosi, kaip filme!
O kitos dienos popietę Gabriela pažadėjo mums siurprizą. Paskambino kažkam telefonu ir po pusvalandžio mes atsidūrėme ant vandenyno kranto mažame kaimelyje, nedidelėje vietinėje užeigėlėje su baltais plastikiniais stalais ir kėdėmis, po aukštom palmėm.

-Tuoj valgysit tradicinį vietinį patiekalą moqueca!- ištarė su pasididžiavimu.- Aš specialiai jums užsakiau.
-Tai mėsa?- paklausiau.
-Ne, ne, tai žuvis, senovinis indėniškas receptas ir tikrą moqueca skaniai gamina tik čia, Tik užsakyti reikia iš anksto, nes turi virti ant ugnies apie pusvalandį.
Žuvis... Nesu jos mėgėja, tai ypatingo entuziazmo nepajuntu.. Bet.. kai atneša du didelius molinius indus, skleidžiančius dievišką aromatą, pamirštu visas savo nuostatas.
Moqueca, iš tiesų, labai skani. Ir Gabriela užsako dar vieną porciją...




Moquecos receptas maždaug toks. Gaminau namie, tiko ir jūros lydeka, krevečių nedėjau..

Į molinį indą sudėti žuvies file, krevetes, svogūnus, pjaustytus pomidorus,viską užpilti aliejumi (Brazilijoje populiarus palmių, bet ne visi jį mėgsta), pridėti druskos bei prieskonių ( pipirai, rozmarinas ir pan.) pagal skonį ir, pagardinus kokoso pienu, troškinti ant kaitrios ugnies. 

Patiekti su ryžiais, maniokos miltais, aštriu padažu bei daržovėmis. Troškinti apie 30-40 min. 

Geriau būtų troškinti moliniame inde, bet tam reikėtų el. viryklės. Galima ir orkaitėj bandyti, tuomet molinis indas tiks idealiai. SKANAUS!

KELIONIŲ DRAUDIMAS 24 h per parą

PIGŪS BILIETAI 

KELIONIŲ NAUJIENOS

KELIONĖSE SUTIKTŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS

Kelionėje pats vertingiausias dalykas ne pamatyti miestai ar šalys, ne viešbučiai ar oro uostai.. Man svarbiausi yra žmonės, kuriuos sutikau kelionėse. Jų gyvenimo istorijos, kurios pasakojamos taip lengvai, kaip  galima pasakoti tik nepažįstamiems, kuriuos sutinki atsitiktinai kažkuriame planetos taške labai trumpam, o po to išsiskiri amžiams, bet lieka begalinis nuoširdumas ir draugiškumas, nes tokie susitikimai visada užima dalelę tavo širdies. Atėjo noras tas istorijas surašyti, nes tik taip galiu atsidėkoti už tas mielas akimirkas, kurias vieni kitiems dovanojame. Daugiau nieko nemoku, bet juk tai nėra blogiausias variantas, ar ne?

SALVADORAS ir GABRIELA

Gabriela- energinga šviesiaplaukė argentinietė iš Buenos Aires, mūsų gidė Salvadore (Brazilija). Nenusakomo amžiaus, gal kiek daugiau, nei keturiasdešimt. Kalba giliu, kiek prikimusiu balsu ir šypsosi lygiai tokia pat gilia, kaip ir jos balsas šypsena, skirta labiau sau, nei kitiems. Jau pakeliui iš oro uosto, važiuojant pro ežerą, kuriame sustatytos didelės spalvingos skulptūros, ji pradeda pasakoti, kad čia, Salvadore, populiari candomble ir tos skulptūros skirtos jų dievams.

-Aš pati išpažįstu candomble religiją,-pareiškia ji savo giliu balsu, o mums šiurpuliukai nubėga nugara, kai važiuojant pro turgų Gabriela tęsia pokalbį.- Čia gyvūnų turguje galima nusipirkti ožiuką aukojimui. Gaila, kad neatvažiavote prieš savaitę, buvo ypatinga candomble šventė.

Jei atvirai, tai labai džiaugiuosi, kad neatvykom prieš savaitę, nes nuoširdžiai džiaugiuosi išvengus ožiuko aukojimo vaizdo.

-Nereikia bijoti,- juokiasi Gabriela, supratusi viską iš mano akių.- Aš pati dalyvauju, bet aukojimas nėra toks viešas reginys, kaip jums gali pasirodyti. Mano vyras tai mėgsta.

Salvadoras-ypatingas miestas, senamiestis labai primena Lisaboną ( aišku, tuo įsitikinau daug vėliau, kai nuskridau į Lisaboną savaitei). Daug spalvingų meno galerijų, nedidelių kavinukių, vakarais čia viska ūžia.   Bet mūsų vakaras jau suplanuotas ir mes einam į šokių teatrą. Valanda su brazilų šokiais pralekia nespėjus nei mirktelėti. Vergovės istorija, capueira ir afrikietiški šokiai. Pastarieji labai susiję su candomble apeigomis. Įspūdngai atrodo baltais rūbais aprengta šokėja, kuri savo ritmišku ritualiniu šokiu bei šūkčiojimais kviečia dvasias iš anapusinio pasaulio. Jau vėliau matytas dokumentinis filmas apie candomble Pietų Amerikoje kiek plačiau nušvietė tas apeigas, kurios ilgą laiką buvo slaptos, nes jų metu kai kuriems dalyviams sukeldavo transo būseną, iš kurios ne visiems pasiseka greitai išeiti. Jos šaknys glūdi Afrikoje. Pasaulyje yra apie du milijonus candomble pasekėjų.

Candomble glaudžiai susijusi su vergovės istorija. Užsukam į bažnyčią, kur keletas tamsiaodžių brazilių, baltom suknelėm, per liemenį suveržtom raudonom juostom dieviškai dainuoja, šlovindamos Jėzų, nenustygdamos vietoje. Joms pritaria būgnas. Ir Gabriela šnibžda man į ausį:

-Matai, čia vyksta ir candomble apeigos, nes mušamas būgnas, per krikščioniškas pamaldas būgnų nebūna. Čia Salvadore visos religijos gyvena draugiškai.- Ir ji trukteli mane už rankos, rodydama į nedideles duris šoninėje sienoje.- Einam kažką parodysiu.

Nedideliame kiemelyje, prisodinta gėlių, kelios dešimtys aplūžusių kryželių.

-Žiūrėk,- Gabriela rodo į sieną, nukabinėtą prastos kokybės senais piešinukais, primenančiais laikraščio iškarpas.- Čia vergų kapinės. Matai, šita vergė buvo labai graži ir šeimininkas jos labai siekė, bet ji geriau rinkosi mirtį. Ji valgė žemę, kad susirgtų ir numirtų, todėl vergams uždėdavo tokius antsnukius, kad jie negalėtų žemės valgyti.- Gabriela duria pirštu į paveikslėlį, kuriame stovi išdidžiai liūdno žvilgsnio jauna tamsiaodė, gražia pūsta suknele su raukinukais, o jos burną dengia odinis antsnukis. Kažkur esu išsaugojusi nuotrauką, gal pavysk rasti.

-Čia jos kapas. Tą istoriją žinojo visi aplinkui. – Gabriela nuveria mus skausmingu žvilgsniu.- Jūs nesuprantat, nuo vergovės panaikinimo praėjo kiek daugiau, nei šimtas metų. Ta buvo visai neseniai¡¡¡  Dar tik kelios kartos užaugo laisvos. Tai ir mano šeimos istorija, mano vyro senelių istorija. Ir man taip pat labai skauda,- ji keletą kartų stukteli kumščiu sau į krūtinę ir nutyla. Pagarbiai nuščiuvusios apeinam nedideles vergų kapinaites.

Mes iš tikrųjų nelabai suprantam, nes vergija mums- tai „Dėdės Tomo trobelė“ skaityta paauglystėj ir nieko daugiau. Pasijuntu kvaila ir išlepinta turistė iš atokios Europos provincijos, besirūpinanti madingais rūbais, dietomis ir retkarčiais pakeiksnojanti korumpuotus valdinininkus bei kitas blogybes. Man šiek tiek gėda, bet labai artimas tas Gabrielos skausmas dėl istorinių neteisybių ir niekšybių, pakyla gumulu gerklėje ir trumpam užspaudžia kvėpavimą.

Tuomet kažkaip savaime paklausiam Gabrielos apie jos šeimą.

-O, mano vyras, jis labai juodas...- čia ji padaro reikšmingą pauzę ir tęsia savo ypatingu giliu balsu,- bet jo toks gražus kūnas¡

Gabriela garsiai nusikvatoja ir tęsia:

-Be to vaikai labai gražus gaunasi,- ji išsitraukia savo sūnaus nuotrauką.- Oj, aš buvau tikrai blogai mergaitė, aštuoniolikos pabėgau iš tėvų namų, keliavau su baikeriais ( nenuostabu, Gabrielos nugarą puošia didelė kobros tatuiruotė, kurios galva ties kaklo slanksteliais aiškiai matyti, kai ji susikelia šviesius plaukus aukštyn ant pakaušio), gyvenau Niujorke ir viską dariau, ką tik galima daryti. Turėjau labai gerą darbą reklamos agentūroje, bet sutikau savo vyrą ir mes nusprendėm, kad jo gimtajam Salvadore mums bus lengviau gyventi, nei Niujorke. Taip ir persikėlėm čia. Kartais nuvažiuoju į Buenos Aires pas savo šeimą, bet ten jaučiuosi svetima, negaliu ilgai ten išbūti. Mano tėvas atvažiuoja pas mus į Salvadorą žiemą, nes žiema pas mus šiltesnė, Buenos Aires gali sustipti iš šalčio, o ir jo sąnariams sveikiau čia pabūti. Tai štai kaip aš čia atsidūriau.

Gabriela mirkteli mums ir tęsiam pasivaikščiojimą po Salvadorą.

-Žinai tokį rašytoją Žoržą Amadu?- klausia mūsų gidė.

Žinau, „Gabrielę“ skaičiau dar mokykloje.

-Jis čia gyveno ir tas momentas, aprašytas knygoje apie burtininkę, tikra tiesa. Ji gyveno Salvadoro senamiestyje ir, pasakoja, kad jis pats pas ją lankęsis ne kartą. Čia,  Salvadore, viskas įmanoma, čia susipina mistiškiausi dalykai ir šalia gyvena pasakos, persipynusios su realybė. Tai Salvadoras. Čia daugelis iki šiol tiki burtais ir burtininkais.

DRAUDIMAS INTERNETU
PIGŪS BILIETAI

GIMTADIENIO SENTIMENTAI II

GIMTADIENIO SENTIMENTAI II arba GIMTADIENIS PRAHOJE

Vieną kartą po ketvirto kurso išvažiavau į SSB ( tiems, kas nežino, paaiškinsiu- studentų statybos būrys). Ir ne bet kur, pavyko patekti į Čekoslovakiją. Nieko mes ten nestatėm, žinoma, bet gyvenom labai linksmai. Dirbom kažkokioj mašinų gamykloj, tiksliau šlavėm teritoriją ir plovėm virtuvės sienas, bent jau mes, merginos. O po trijų privalomų darbo savaičių dar septynias dienas praleidome Prahoje. Porą ekskursijų mums suorganizavo, o toliau laiką leidom klaidžiodami po Prahą savarankiškai.

Pinigai praktiškai baigėsi, nes labai norėjosi nors ką nors gražaus čia nusipirkti, o tų gražių daikčiukų buvo apstu, jei lyginti su tuščiom sovietinės Lietuvos lentynom. Mano gimtadienis pasitiko mane (o gal pasivijo?) Prahoje. Mudvi su Vilija  ( Vilka, kur esi dabar?) draugiškos ir lengvai bendraujančios įsigijom studentų bendrabutyje naujų draugų. Palestiniečiai pasakojo apie Palestinos problemos su ašarom akyse, lenkų studentai apie karinę padėtį ir Solidarumą. Politinės diskusijos virė bendrabučio virtuvėje. Įsivaizduoju, kokį nerimą tai kėlė dviems ( iš dvylikos!) mūsų grupės saugumiečiams, bet tada man visai tai nerūpėjo. Gimtadienio rytą į mūsų kambario duris garsiai pabeldė ir ant mano lovos nukrito visas rožių krūmas! Lenkų studentai nuskynė jį gretimame sode! Bet vis vien buvo be galo faina.
Susiskaičiavom paskutines kronas su Vilija ir nupirkau kažkokį be proto gražų ir skanų tortą, kokių pas mus tada nebuvo. Lašiniai, žinoma buvo lietuviški, gėrimai, išskyrus alų, irgi.

Staiga išryškėjęs mano grupiokas- politinis vadovas griežtai man pareiškė, jei dalyvaus mūsų draugai užsieniečiai, tai jie nei vienas neateis. Prisipažįstu, buvau tokia čiukčia, kad ir tada nieko nesupratau. Gūžtelėjau pečiais ir tiek. Lenkams paaiškinau, kad neateitų, palestiniečių niekur nesutikom tądien.
Tai čia dabar man viskas aišku. Mano grupiokas Bronius, sako, dingo vėliau Maskvos platybėse. Įdomu, ką ataskaitoj parašei, Bronka... Teko tau, vargšeliui, galvą pasukti.. O gal ne? Gal viskas yra žymiai paprasčiau, nei man atrodo.
 Antroji saugumietė vis mums pasakodavo neįtikėtinas istorijas, kaip atsiliko nuo mūsų, tada užsuko į barą ir ten.. nepatikėsit, sutiko amerikoną milijonierių, kuris vaišino kokteiliais ir siūlė jai ištekėti. Ji vis kalbino mus eiti drauge, nes ir mums gali taip pasisekti, bet kažkaip niekas nesigundė, nelabai čia mums rūpėjo. Tai ir jai nebuvo apie ką ataskaitoj rašyti.

Iki šiol myliu Prahą. Buvau gal kokių dvylika kartų ir dar nuvažiuočiau. Paklaidžiočiau po Jozefov'o kvartalą, būtinai užsukčiau čia į Ispaniškąją sinagogą, senąsias žydų kapines, Karlo tiltas, žinoma, be konkurencijos, čia galima vaikščioti ir vaikščioti. Kažkada po " Rolling stones" koncerto susitikom ant tilto ir dar gerą valandą skambėjo lietuviškos dainos ( Ačiū Dievui, pasitaikė kompanijoje balsingų!), kol grįžom iki autobuso tokie pavargę nuo visko: nuo rolling'ų, nuo salsvo žolės kavapo tvyrojusio visame stadione, nuo alaus ir nuo Becherovkos, pirktos pakeliui iš stadiono vienintelėje dar dirbusioje daržovių ir kitų prekių parduotuvėje. Beje, iki šiol ji dirba, pernai mačiau, eidama pro šalį. Zlata Ulička pasivaikštau kiekvieną kartą. Skirtumas tik toks, kad dabar įėjimas mokamas.
Kai važiavau į rollingus, tai buvo dar vienas mano gimtadienis. Tik pasisekė švęsti pasienyje, buvo karšta, eilė beprotiška ir laukėm kone parą...

Bet po Prahą iki koncerto pakako laiko pasivaikščioti...

GIMTADIENIO SENTIMENTAI

GIMTADIENIO SENTIMENTAI

Geriausias dalykas- gimtadienius švęsti kelionėje. Mano mieliausi prisiminimai apie gimtadienius kelionėje nukelia į Alpes ir ... prie Kremliaus sienos.

Abu susiję su kalnais ir ta pačia palapinės kompanija.

Pirmas pasakojimas.

Po Monblano atėjo laikas Šveicarijos Alpėms ir Monte Rosai. Kelionė sutapo su mano gimimo diena. Tad švęsti teko itin netikėtoje aplinkoje. Rugpjūčio pradžia, o aplink pūga ir ledynas. Juokingiausia, kad kaip tik tą dieną pakilom pakėlėju aukštyn ir planas buvo subėgioti link viršūnėlės. Išlipom, o čia pūga siaučia, bet dar vilties nepraradom, pasislėpėm tunelyje ir pradėjom rištis „kates“. Čia pasipylė iš pakelėjo kabinos japonų grupė ir visi karštligiškai puolė fotografuoti mūsų  prieštvanines „kates“.   Lauke šlapias sniegas tėškė į veidą ir galėjai matyti tik priekyje einančio nugarą. „Nejaugi, dabar taip ir teks visą pusdienį žingsniuoti?“- pamaniau su siaubu, bet ką jau dabar padarysi... Laimei, po kokių dvidešimties minučių tokio košmaro pūgoje, pirmieji vos nesusidūrė kaktomuša su sniegą valančia mašina. Tai privertė pakeisti planus ir mes laimingi puolėm žemyn, kur švietė saulė ir jokios pūgos nebebuvo. Pakeliui dar užsukom į ledo urvus, kur linksmai fotografavomės tarp ledo skulptūrų. Labai egzotiška aplinka gimimo dienai rugpjūčio pradžioje¡

O vakare stovykloje budėjo mūsų palapinė, kaip tyčia. Tad nusprendėm suruošti japonišką vakarėlį mano gimtadienio garbei. Kol virėm košę, bernai išdrožė valgymo lazdeles kiekvienam. Per kaktą apsirišom juostas, kad būtumėm panašesni į japonus, stovyklavietę apkaišiojom balionais ir pasitikom svečius nuolankiai lankstydamiesi bei dėkodami, kad atvyko. Buvo juokinga ir linksma, dovanų gavau karabiną. Iki šiol jį tebeturiu.  Ir viskas būtų buvę labai gerai, bet naktį prapliupęs lietus nuplovė, kaip tyčia,  pusę mūsų palapinės, nes pasistatėm ją kiek aukščiau ir dalis pataikė į vandens srauto, tekančio nuo kalno pakraštį. Gerai, kad tik dalis¡Todėl ryte džiovinom miegmaišius ir daiktus surūgusiais veidais, nes šlapios kojinės ir batai niekam negali suteikti džiaugsmo, ypač ankstyvą rytą, besiruošiant iškeliauti. Bet juk tai nėra didelė bėda, ar ne?

Antras pasakojimas.

Keliavom į Fanus. Skrydis iš Maskvos, o čia atvažiavom kas traukiniu, kas autobusu, bet kaip tik mano gimtadienis, tad sutarėm susitikti  prie Kremliaus sienų. Ir susitikom¡ Karšta diena pasitaikė. Dalia iš savo kuprinės išsitraukė šiltą šampaną ir mes smagiai leidom laiką ant žolės parkelyje palei Kremlių. Tiesa, raitoji policija karts nuo karto liepdavo mums skirstytis, nesėdėti ( nemiegoti) ant žolės, tai mes tik paėjėdavom kiek nuošaliau ir vėl sugriūdavo pavėsyje. Visgi, miego trūkumas pasireiškė karštyje. Antroje dienos pusėje patraukėm link Arbato ir kažkur prisėdę sušveitėm po koldūnų porciją. Vakare oro uostas ir lėktuvas pakilo link Uzbekistano, toliau laukė Tadžikija, Pendžikentas ir ilga kelionė kalnais iki stovyklos Fanuose neįtikėtinai puikiu autobusu, kokio dar kartą pamatyti, ko gero, nepavyktų.

Buvo visokiausių variantų, ir plaukimas baidarėmis vėlai vakare, ir diskoteka Vanagų vienkiemyje iki paryčių. Tradicinių švenčių su pasisėdėjimais prie stalo, nukrauto mišrainėm neprisimenu. O gal tokių ir nebuvo?

Prieš metus šią dieną leidau Anykščiuose. Su Anykščiais viskas tvarkoje, ten smagu ir yra, ką veikti, bet šalia buvo netinkamas žmogus, tai prisiminti nėra ko.

O štai aštuonioliktas gimtadienis padovanojo man aiškiaregystės dovaną. Sėdėjau namie ir ruošiausi rytdienos istorijos egzaminui. Netikėtai į duris paskambino. Žiūriu stovi du mano pažįstami, nei iš šio nei iš to nusprendę pas mane užsukti. Taip pusdienį praleidau kalbėdama nei šį, nei tą, kai jaunatviškos simpatijos dar tik rezgasi, bet draugystė taip ir neprasideda. Istorijos užrašai pragulėjo ant stalo užversti. Per pietus grįžo mano tėvai ir įteikė aštuoniolika rožių. Tėvai tuo gyvenimo momentu nebuvo patys svarbiausi, prieš akis studijos, nauji draugai... bet tas glėbys rožių.. Iki šiol jį matau akyse. O bernai taip ir nesusiprato nors iš kaimynų daržo kokį žiedą kitą nuskinti man...

Iš „Lisabonos dienoraščio“:

„Valentino diena praėjo ir aš ją pamiršau. Negautų rožių skaičius mano ilgame sąraše vėl padidėjo. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų tos raudonos rožės išrikiuotos eilėje tiesiai, o gal vingiuota linija, ar kažkaip panašiai į aštuonetą, jei pamerkti jas į vazas po vieną ar glėbiais, palikus tik žiedus sumesti į dailias krištolines taures ir sustatyti ant plačių žemų palangių name, kurio dar neįsigijau ( kažin, ar labai didelio reikėtų tokiam reikalui). Mane tai linksmina. Gėlių pardavėjų negautas pelnas yra tiesiog proporcingas nemeilės išraiškai. Prieš pat užmigdama prisimenu tuos momentus, kurie šildo sielą, prisimenu, kiek kartų ir kokiom aplinkybėm dovanotos gėlės mane džiugino. Užmiegu palaimingai šypsodamasi. Svajonės teikia stiprybės, praeityje verta ieškoti atramos taškų, kai jau esi dugne, kartais tik prisiminimai leidžia kilti aukštyn, lyg lipti uolom, kabinantis už atbrailų, kuo daugiau gerųjų prisiminimų ir svajonių, tuo didesnė tikimybė greičiau išsikapstyti..

DOVANOKIT GĖLES MOTERIMS. Vyrai, tai nėra joks gėlių pardavėjų triukas. Mes tada jaučiamės mylimos ir mūsų sielos lydosi nuo apėmusio gerumo ir tada būna ta pati puikiausia proga pasisavinti mūsų sielas, nors trumpam, be jokio mūšio, visai paprastai tereikia delnais pagauti ir suteikti tikrąją formą. Tą, kuri tiks labiausiai visam tik jums abiems skirtam laikui.“

O vakare užsuko klasiokė Dalia, ji kaip tik tądien laikė istorijos egzaminą.

-Kokį bilietą ištraukei?- paklausiau.

-Septintą,- atsakė ir padiktavo man klausimus.

Ryte prieš pat įeinant dar tris kartus perskaičiau septinto bilieto santrauką ir įžengiau į auditoriją. Traukiu bilietą- septintas¡

O dabar laukiu rožių...