FANAI. ALAUDINO ežerai ir ENERGIJA ( 5120 m)

FANAI. ALAUDINO ežerai ir ENERGIJA ( 5120 m)

Alaudino ežerai ypatingi, jų ryški žalsvai mėlyna spalva traukia akį iš tolo. Nesitiki, kad matai šį peizažą iš tikrųjų, jog tai ne miražas, sukeltas kalnų ligos ar nuovargio...

Fanai. Prieš kelionę vadas pasakė, kad Fanai – šilti kalnai. Ta frazė tapo priežodžiu ir lydėjo visą kelionę. Pirma naktis stovykloje, pavargę užmigom akimirksniu. Ryte radom suledėjusius rankšluosčius, mat palikom drėgnus, kad išdžiūtų. Kalendama dantimis supratau, kad šiltų rūbų pasiėmiau per mažai. Šiltieji Fanų kalnai¡ Panaudoju mintyse visą savo keiksmažodžių atsargą. Nepalengvėjo, vis vien šalta. Mano atmintis deda į kuprinę šiltą megztinį, slidinėjimo kelnes, pirštines ir kitus būtinus čia daiktus, kurie liko namie, nes Fanai, atseit, šilti kalnai ( reikia pripažinti, kad ta frazė skambėjo rusiškai, t.y. „teplyje fanskije gory“).

 Aklimatizacija eina lengvai. Gal ketvirtą dieną grįžtam ir apsistojam prie Alaudino ežerų, ne visai prie pat, kiek aukščiau. Poilsio diena ir vyrai leidžiasi į stovyklą. Tikimės plovo ir, bent jau, alaus. Kur tau, linksma klaipėdiečių kompanija nuėjo pirmi ir plovas atiteko jiems, ir alaus paskutinius ( gal kokius šešis) butelius nupirko jie. O daugiau čia nieko nėra, vidury kalnų supermarketo nerasi. Apmaudu, bet ką padarysi. Kas ne pirmas, tas lūzeris.

Mes, merginos, susiorganizavome grožio dieną, t.y. nupėdinom iki Alaudino ežerų ir nusprendėm išsitrinkti galvas. Va, šitai aprašyti sunku, nes vanduo buvo toks šaltas, kad pilant puodeliu ant galvos rėkėm kiekviena iš visų jėgų, kad nors kiek mažiau degintų ledinis šaltis. Patikėkit, šampūną nuplauti buvo baisiausias išbandymas, koks begali būti. Jei kada nors būdami prie Alaudino ežerų girdėsite klaikų riksmą vidury dienos, žinokite, tai nieko baisaus, tik merginos sumanė išsiplauti galvas lediniame vandenyje. Jei paklausite, kodėl nepasišildėm vandens, atsakymas paprastas: taupom dujų balionus. Jau iš karčios Monblano patirties žinau, ką reiškia viršuje ant sniego pasilikti be dujų. Tuomet tiesiog grauži lašinius ir užsigeri sniegu, nes ir sniego tirpsmo vandens nėra kaip išsitirpinti. O visi aplinkui verda košes, geria karštą arbatą.. O tu susitiręs kramtai varveklį.

Energija. Nuo perėjos leidžiasi grupė, kuprines neša mulai. Tai Izraelio turistai, juos lydi vietinis gidas ir keliauja jie kiek kitaip, nei mes, galima sakyti, komforto klase. Apačioje jų jau laukia plovas. O mūsų lauks košė ir Energija rytoj anksti ryte. Žodžiu, "ant akmens šiąnakt dėsime galvas"...

Kopimas prasideda anksti. Einu kaip kareivis pusiau miegodama. Gal taip ir geriau. Sutiktas vietinis pasakojo, kad prieš porą  metų į Energiją galėjai lengvai pakilti žolėtu šlaitu ir be jokio vargo, o dabar matom sniego šlaitą ir be „ kačių“ nei žingsnio. Viršuj matyti trijulė, jie anksčiau išėjo, tai mus aplenkė gerokai, bet kažkas nutikę ten, nes juda labai lėtai, pasirodo su virvėm ne kas, tai ir kabo veik vienoje vietoje. Karabinų neturim, tai kiekvienoj atkarpoj vėl tenka atsirišti ir prisirišti. Viskas gerai, bet kokį penkioliktą kartą staiga nebeprisimenu mazgo. „Ej, priminkit, kaip prisirišti reikia¡“- šaukiu žemyn. „Namų darbus reikia gerai išmokti“,- sulaukiu atsakymo ir staigiai atmintis sugrįžta ir viskas vėl gerai su tais mazgais. Oro trūkumas ar nuovargis? Gal ir viena ir kita, bet kuo aukščiau, tuo didesnė euforija apima, nebe taip šalta, saulė plieskia, kad be tamsių akinių nei žingsnio. Pora statesnių vietelių ir jau... Energija mūsų¡ Sėdim ir kaifuojam, kalnynai aplinkui, grožis nerealus. Viršūnėje jautiesi, kaip ant pasaulio stogo ir nebūtinai tai turi būti Himalajai, gerai ir Fanuose. Niekur iš čia neisiu¡

Leistis smagu ir žymiai greičiau. Stovykloje gaunam karštos saldžios sriubos ir toliau kelias veda žemyn. Gal per greitai nusileidom. Tą suprantu po geros paros, nes veidas sutinsta iki arbūzo lygmens. Todėl nuotraukose žemiau koše savęs vėliau neatpažinsiu.

Paskutinis sustojimas- košas ( laikina piemenų vasaros stovykla).

 Autentika, žiūriu į tą tikrą gyvenimą ir viskas man čia įdomu,galėčiau stebėti iš šalies, nes viskas čia tikra. Koše likusios tik moterys ir vaikai, vyrai išgynę avis kalnuose. Vyriausioji- pati svarbiausia, toliau rikiuojasi marčios, turinčios vaikų užima aukštesnę vietą košo hierarchijoje, o toliau jau eina visos kitos. Kiekvienas košas, pasirodo, turi savo adresą ir laiškai juos kažkokiu būdu pasiekia. Žiemai jei leidžiasi žemyn. Tada gyvena kaime, vaikai lanko mokyklą. Oj, kaip man sunku būtų čia pritapti...  Buitis jų primena akmens amžių, civilizacija pasilikus ten žemai.

 Mes susikraustom į didelę palapinę, nuklotą kilimais, batus paliekam lauke, susėdam apie imituotą stalą. Moterys mus vaišina arbata, duona, sūriu. Du dalykai, kurių jos prašo, tai analginas ir aspirinas. Paliekam visas vaistų atsargas. Mūsų žygis baigėsi, o vaistinių čia nėra.

Fotografuojamės ir fotografuojam visus.

Tada leidžiamės kiek žemiau. Pagaliau kelias, kur mūsų turi laukti mašina, bet jos nėra. Po poros valandų pasirodo mūsų transportas. Vairuotojas nežinojo tiksliai, kada ir kur mus reikia pasiimti, todėl jau antra para važinėja nuo vienos kryžkelės prie kitos, nes nusileisti galima keletu kelių. Na, kur dar sutiksi tokį servisą?

Vyrai paliek savo batus ant akmens, nes jei jau nebetinkami. Ir čia vairuotojas klausia, ar galima tuos batus pasiimti, jis atiduotų saviškiams, nes čia vedliai kartais visai neturi jokio tinkamo apavo. Be žodžių visi sumeta viską, kas jau nelabai reikalinga. Mūsų kalnai baigėsi šį kartą.

Tadžikistano kalnų keliai tušti, bet vienoj vietoj sustojam kelkraštyje. Pasirodo, važiuoja prezidentas su visa palyda. Reikia praleisti.

Pirma nakvynė nusileidus neapsiėjo be kuriozų. Gudrių akių vietinis verslininkas nuveda mus į kiemą ir pasiūlo nakvoti civilizuotai. Puiku, paliekam kuprines ir traukiam pasivaikščioti. Tuščioj biliardinėj sužaidžiam partiją ir gaunam vietinės gamybos alaus. Valio¡ Jau civilizacija. O grįžus į mūsų viešbučio kiemą paaiškėja, kad čia jau yra didesnių europiečių, nei mes. Tokių, kurie kalba angliškai, dėvi kokybiškus plonos vilnos megztinius ir šypsosi plačiai, rodydami tobulai išlygintus ir nubalintus dantis. Kiemas pilnas galingų džipų ir tas patas šeimininkas veda mus į gretimą daugiaaukštį, kur mums palieka trijų kambarių buto raktus. Du kambariai mūsų, baldų nėra, bet mes įpratę. Svarbiausia, čia yra vonia. Baisi baisi, pageltus nuo rūdžių, bet yra ir drungnas vanduo. Tobula¡

Vakarienei atkeliauja užsakytas plovo katilas ir arbata iš pialų. Visgi Azija¡

Toliau trauksim į Uzbekiją, Samarkandą. Ten bus keletas dienų poilsio.

DRAUDIMAS INTERNETU 24 h KELIAUTOJAMS

Į RUMUNIJĄ AUTOBUSU

Pavadinimas gal kiek apgaulingas, nes gali pasirodyti, kad keliavau viena autobusais. Ne, nieko panašaus, keliavau organizuotai, t.y. su grupe, kaip visi normalūs turizmo autobusu gerbėjai.
O viskas susiklostė taip.
Vieną gražią dieną išgirdau pasakojimą apie keliones į Rumuniją. Gidė tiek įtaigiai ir vaizdingai nupiešė tą šalį, kad mintyse tuoj pat nusprendžiau prisiminti keliavimo autobusu su grupe ypatumus ir pamatyti Rumuniją.
Ar manote, kad Rumunija -tai čigonų kraštas? Klystate, nes čigonai sudaro vos  2,5 % visų Rumunijos gyventojų. Ar girdėjote apie Cluz Napoca? Negirdėjote apie tokį miestą? Cituoju Wikipediją: Klužas-Napoka – miestas centro šiaurinėje Rumunijoje, Transilvanijoje, prie Mažojo Samošo upės, 323 km nuo Bukarešto. Apskrities centras. Trečiasis pagal dydį šalies miestas. Svarbus pramoninis, istorinis ir kultūrinis regiono centras. Yra 5 universitetai, muzikos akademija.
Gyventojų skaičius 324,576.
Į kelionę sugundžiau dar tris klasiokes ir štai pateikiu surašytus įspūdžius!
Pirma diena. 
Linksmai keliaujam per Lenkiją. Okupavom autobuso galą, seniai nesimatėm, tad bendraujam intensyviai, kaip ir dera moteriškėm. Karts nuo karto išgirstam ir gidės pasakojimo nuotrupas. Kokį penkiasdešimt kartų matytas Lenkijos peizažas iki kaulo įgrisęs, nes pažįstamas iki negalėjimo, bet netrukdo. Pietums sustojam pakelės greito maisto didžiulėj užeigoj ir čia atrandu "pierogi ruskie"! Labai skanu, paragaukit būtinai, kai tik būsit Lenkijoje!

 Nakvynė Prešove, Slovakijoje. Nedidelis viešbutis, paprasta, bet patogu. Grynas kalnų oras, vakare dar pasivaikštom. Reikia juk kojas pamankštinti po sėdėjimo autobuse! Ech, dievinu Tatrus!
Antra diena
Keliaujam per Vengrija. Už lango geltonuoja saulėgrąžų laukai, kuriuos vis bandau nufotografuoti. Vengrų kaimeliai driekiasi palei kelią, vienas į kitą panašūs liūdni namukai. Kažkodėlviskas man Vengrijoje dvelkia liūdesiu. Gal todėl, kad prisimenu, jog vengrai pirmauja savižudybių skaičiumi Europoje. Dabar jau nežinau, ar ta tiesa, bet man pasirodė, kad jie labai čia gyvena labai liūdna tauta.

Miškolc Tapolca kiek pralinksmina. Pora valandų maudynių terminiuose baseinuose, kurie įrengti stalaktitų ir stalagmitų urvuose yra tikras rojus keliaujant autobusu. Dar spėjam užsukti į pigią užeigėlę ir sušveičiam po langošą ( tai toks purios tešlos blynas keptas riebaluose ir apibarstytas sūriu,baisia nesveika, bet kaip skanu!).

Vakarėja ir temsta, vis dar prilipus prie stiklo grožiuosi Rumunijos pakelės kaimais. Vaizdas čia visai kitoks, uždarame kieme telpa visas didelis ūkis, nuo vynuogių iki žąsų. Vienam miestelyje eilė didžiausių "pilių" išpuoštų skarda. atrodo, kaip carų pilys iš vaikystės filmų. Gidė paaiškina, kad čia turtingų čigonų namai. Oj, kaip smalsu!

Į Cluz Napoca atvykstame vėlai vakare. Čia laukia siurprizas! Tai tikras miestas, senamiestis didelis ir gražus, kaip tik vyksta roko koncertas, bet kol apsigyvenam viešbutyje, dar prisėdam trumpam alaus, o tada nužingsniuojam iki centro, koncertas jau pasibaigęs, visi skirstosi, aikštėje prie katedros jau išmontuoja sceną. Bet kavinukės dar veikia ir kiek paklaidžiojusios prisėdam valandėlei. Fotografuojam tamsoje didingą katedrą, aikštė, bažnyčias, universiteto pastatus. Gaila, kad vaizdai neryškūs ir neatspindi to grožio.
Trečia diena
Turda- pats geriausias pavyzdys, kaip reikia sėkmingai panaudoti ES pinigus! Čia buvusioje druskos kasykloje įrengtas visas pramogų parkas. Nusileidus į giliausią šachtą galima ir valtelėmis paplaukioti ir apžvalgos rate pasisukti ar šachmatais pažaisti. Ir ne be reikalo! Oras, prisotintas druskos gydo kvėpavimo takų ligas. Pabuvus čia porą valandų jaučiu, kad lengviau kvėpuojasi, tikrai.

Sibiu- labai gražus miestas, įsikūręs romėnų gyvenvietės Sibenium vietoje. Toliau dar trumpas sustojimas Brašove ir kylame į kalnus Sinajaus kurorto, kur praleisime dvi naktis link.1000 m virš jūros lygio, žiemą čia galima slidinėti, o vasara gražu, pilna viešbučių, pilna turistų. Einam pasivaikščioti ir kvėpuojam kalnų oru! Puikumėlis!
Ketvirta diena
Peleš rūmai- karalių vasaros rezidencija. Rūmai paliko autentiški, jų neišgrobstė Čaušesku valdymo metais, nes, pasakojama, jog buvo papasakota istorija, jog rūmuose įsiveisęs sveikatai kenksmingas grybelis, tad tautos vadas šios vietos vengdavęs. Nežinai, ar tai tiesa, bet skamba įtikinamai. Peleš rūmai man paliko bene didžiausią įspūdį šioje kelionėje.

Toliau traukiam į Busteni kalnų kurortą. Iš čia kylame į kalnus. Dalis grupės kyla pakėlėju, o mes pasiduodam  ekskursijų džipais pardavėjų vilionėms ir kylam į kalnus ilgesniu, bet įspūdingesniu keliu. Ten maždaug 2200 m aukštyje viskas jau kitaip. Mus pasitinka avių piemenys nacionaliniais rūbais, keletas didžiulių senbernarų ir kepamų kukurūzų kvapas. Vaikštom kalnų takeliais, fotografuojamės prie natūralių, gamtos suformuotų skulptūrų ir visai nesinori žemyn...

Dar turim valandžiukę, tad prisėdam užkąsti. Šį kartą tik nacionalinė virtuvė: mamalyga ir rumuniškos dešrelės . Skanu!
 Nuotraukoje mamalygos lėkštė

Vakare dar sugalvojam išeiti pasivaikščioti ir organizuojam vakarienę ant žolės po žaigždėmis. Aplink eglės ir kalnai. Gerai, kad kokia meška nesusigundė lietuviškos dešros paskanauti, nes čia jų, sako, nemažai gyvena.
Penkta diena
Atsisveikina su kalnų kurortu. Šiandien mūsų lakia pasimatymas su Drakula. Gidė visą kelią pasakoja baisias istorijas apie Drakulą, apie turkų žiaurumą. Gerai, kad gyvenu dabar!

Drakulos pilis gana atšiauri ir nedidelė, jei lyginti su Peleš rūmais. Bet smalsumas verčia skaityti visus užrašus kiekvienoje salėje. Toliau Sigišuaras- gimtasis Drakulos miestas. Lipam į kalną ir klaidžiojam nuostabiu senamiesčiu. Karšta, gelbsti ledai.Saksų statytas miestas pavergia. Nesinori išvažiuoti iš čia.

Šešta diena
Judam Vengrijos link. Atsisveikinimas su Rumunija prasidėjo. Pakeliui matau prie upės keletą čigonų vežimų. Vaikai bėgioja po pievą,, arkliai ganosi. Kiek tooliau pralenkiame kokių septynių vežimų vilkstinę. Fotografuoju fotografuoju, bet pavyksta tik arklio uodegą ar vežimo ratą "pagauti" į kadrą. Čia, matyt, geriausias variantas...

Vengrija sutinka mus linksmiau šį kartą. Gal todėl, kad sukam link Tokajaus ir mūsų laukia vynų degustacija? Prisipirkę vengriškų vynų lauktuvėms klaidžiojam dar pusvalandį po Tokajų.
Nakvosim Lenkijoje, Krokuvos pakraštyje.
Septinta diena
Pažintis su Čenstachovos vienuolynu. Piligrimų lankoma vieta, žmonių daug, veidai visų šviesūs, susikaupę. Kelios valandos prabėga nepastebimai.

Štai ir laikas namo.

P.s. Keliauti autobusu patiko, kompanija buvo puiki, kelionė neišvargino, atvirkščiai, jaučiausi pailsėjus ir pilna įspūdžių bei energijos.Vis dar prisimenu mamalygos skonį. Lauktuvėm parsivežta brinza buvo suvalgyta labai greitai.
Važiuočiau dar kartą!

JEI IEŠKAI KELIONIŲ Į RUMUNIJĄ - spausk čia

KELIONIŲ DRAUDIMAS INTERNETU VISĄ PARĄ 

Šią vasarą planuojama keletas skirtingų maršrutų po Rumuniją. Vasario mėn. dar galioja nuolaidos vasaros kelionėms, kiek teko pastebėti.  Ieškok pažintinių  kelionių lėktuvu ir autobusu čia: http://goo.gl/2zoKbU

RODAS dar kelios atostogų akimirkos

 Rodas. Afandu paplūdimis

Rodas. Senamiestis, palei šią sieną ir žingsniavome

Taip atrodo Lindos miestas Akropolio kalvos

MANO TIKROS TINGINIO ATOSTOGOS RODO SALOJE

Retai atostogauju iš tikrųjų, nors keliauju gana dažnai. Turiu savo atostogų filosofiją, bet apie tai papasakosiu kitą kartą. O ši kelionė buvo skirta tik poilsiui su dviem man brangiais šeimos nariais. Todėl tai ir buvo tikros atostogos!

ATOSTOGOS RODO SALOJE


Pirma diena

Skrydis popietinis. Labai patogu, nes gali ramiai išsimiegoti, o tada baigti krautis lagaminą, jei iki to dar nesuspėjai.. Jokio streso, jokio ankstyvo kėlimosi. Kai kam nepatinka tokie skrydžiai. Daugelis skundžiasi, kad, va, matote, visą atostogų dieną pavogė.. Nesąmonė. Dievinu popietinius skrydžius ir nekenčiu rytinių. Gal todėl, kad esu tipiška pelėda, o gal šiaip myliu gyvenimą ir patogų gyvenimą myliu labiausiai.
Į oro uostą nusprendžiau važiuoti viešuoju transportu. Gana čia prašinėti draugų, jie turi savo gyvenimus, o taksi išbraukiau iš sąrašų tikrai ne dėl taupumo, tiesiog nusprendžiau išbandyti, ar patogu pasiekti oro uostą autobusais. Įsitikinau, patogu ir daug kas taip daro. Kelionė iki oro uosto užtruko kiek ilgiau, nei paprastai, bet nenuvargino.
„Small planet airlines“ nuteikė linksmai, kaip ir jų spalvos. Visų pirma, įgulą sudarė vien jauni vyrukai. Nei vienos stiuardesės¡ Visą kelią jie pokštavo, sveikino jaunavedžius, kurių lėktuve buvo keletas porų. Tad skrydis neprailgo, net jokio filmo nepradėjau žiūrėti.
Rodo oro uostas nedidelis, pasiklysti nėra kur, bagažas pasirodė greitai. Vienintelis nesklandumas, kad pirmą kartą gyvenime pasičiupau ne savo lagaminą net nepatikrinus nei pavardės, nei kas viduje. Tad kiek sugaišom, kol tikrieji lagamino savininkai įsitikino, kad oro uoste liko manasis, o jų lygiai toks pats lagaminas jau autobuse. Dabar tikrinsiu visus lagaminus ar krepšius ir prieš skrydį ir po jo. Prisiekiu ir jums labai rekomenduoju daryti tą patį.
Viešbutį rinkausi pagal patį paprasčiausią kriterijų- kainą. „Loutanis“ šeimyninis viešbutis, „ viskas įskaičiuota“, Kolymbija, tolokai nuo jūros, bet kaina man tiko. Visą kelią su pavydu žiūrėjau į ženkliai prabangesnius Aldemar viešbučius ar Kresten Palace, prie kurių pasilikdavo nemaža dalis bendrakeleivių. Pagaliau likom vos kelios poros ir gidė pasakė, kad toliau nuvažiuosime vieni. „Kad tik nebūtų kokia skylė“,- pagalvojau.
Nusivilti neteko, man patiko viskas!
Loutanis nedidelis šeimyninis viešbutis, du baseinai. Mūsų kambarys pirmame aukšte visai šalia  mažesniojo baseino. Baras kiek toliau, tad čia ramu ir muzikos beveik nesigirdi. Dar gera žinia- tai nemokamas internetas baseinų zonoje. Drybsai ant gulto ir skaitinėk ką nori..
Vakarieniaujam ir prie jūros. Mus lydi žavinga pilnatis ir dieviški kvapai... Čia pat pakeliui noksta granatai, citrinos, apelsinai.

Pirmą vakarą apsukom ratą ir  Kolymbijos centrine gatve nukeliavom iki Kolymbijos paplūdimio. Visai netoli. Mano tobuloji žingsnių matavimo programa rodo 16307 žingsnius pirmą atostogų dieną!

ANTRA DIENA

Ją drąsiai galima vadinti tikromis atostogomis. Rytas prie baseino, popietė prie jūros. Dar nusiperkam ekskursiją į Lindos miestą.  Ekskursija kainavo 37 EUR. Žinoma, galima  nuplaukti iki Lindos miesto ir tada pasivaikščiojus porą valandų grįžti irgi laivu. Tokio plaukimo kaina 30 EUR. Bet ekskursiją pratęsime iki Septynių šaltinių, kurie žada stebuklingą atjaunėjimą arba bent jau ilgoką pasivaikščiojimą siauru tuneliu tamsoje, brendant vėsoku šaltinių vandeniu. Čia būtina sugalvoti norą, sako, kad jis išsipildys.  Iki Septynių šaltinių iš Kolymbijos galima nuvažiuoti autobusu, kaina apie du EUR. O į ekskursijos kainą įeina ir pietūs. Tad gerai pasvarstę visgi pasirinkom organizuotą pramogą, kad nereikėtų sukti galvos.
Nužingsniuota kiek mažiau, viso labo 12273 žingsniai.

TREČIA DIENA

JŪRA. Iš pat ankstyvo ryto keliaujam į laukinį paplūdimį. Jis labiausiai atitinka mūsų poreikius. RAMYBĖ, skaidrus vanduo. Paplūdimys akmenuotas, bet tai netrukdo, ant šiltų akmenų malonu gulėti, o vandenyje spec. avalynė praverčia. Bet aš turiu batukus, pirktus kažkada čia pat, t.y. Rode, tik Kalitėjoje tuomet atostogavau.
Popietė trumpa, ją paskyrėm maudynėms baseine,  o vakare dar patyrinėtos Kolymbijos apylinkės, naktinės maudynės jūroje ir skaniausi ledai geriausioje Kolymbijos ledainėje.

KETVIRTA DIENA

JŪRA iš pat ryto. Ir vėl laukinis paplūdimys. Nekeisčiau jo į jokį kitą. O po pietų važiuojam į Rodo miestą pasivaikščioti.
Autobusas sausakimšas, pasirodo, daug kas naudojasi viešuoju transportu Rode. Tvankoka, bet gana greit atsiranda kelios laisvos vietos, tad galime atsisėsti. Paskutinė stotelė senamiestyje. Pasidairom po uostą, suvalgom ledų ir traukiam link senamiesčio. Darom klaidą drauge su kitais turistais, pasukam į kiemą ir gerą valandą žingsniuojam apsauginiu grioviu palei senojo Rodo sienas, kol surandam nedidelę arką, pro kurią išlendam pagaliau į senamiestį. Nieko tokio, nuotraukos čia gražios.
Senamiestis šurmuliuoja, kaip bet kurioj pasaulio daly bet kuris kitas turistų gausiai lankomas objektas. Kavinės, parduotuvės, tavernos, suvenyrai, ledai, žaislai ir t.t. Vakarienei pasirenkam jaukią taverną ir tradiciškai užsisakau kalmarų žiedus bei taurę balto vyno.

Visą likusį laiką vaikštom po senamiestį be jokio ypatingo tikslo, tiesiog grožimės ir tiek. Grįžtam paskutiniu autobusu vėlai sutemus.
Pasiektas atostogų rekordas 20208 žingsniai.

PENKTA DIENA

Saulė tikrai jau buvo perdaug. Tad pasiliekam pavėsyje prie baseino. Tinginiaujam. Baigiu skaityti detektyvą.

ŠEŠTA DIENA

Ekskursija į Lindos miestą.
Čia visiems būtina atvažiuoti, nes labai gražu ir dar gražiau, nei gali būti gražu. Lindos Akropolis senesnis, nei Atėnų, bet mažesnis ir ne toks pompastiškas. Iki viršaus jojam asilais.. Penki eurai ir gali mėgautis tingaus turisto būsena. Šią ekskursiją apibūdinčiau vienu žodžiu: GROŽIS.  Kuo aukščiau pakyli, tuo gražesni vaizdai atsiveria. Gidas angliškai pasakoja Lindos istoriją, dairausi aplink, žvilgsnis sustoja ties laiptų fragmentu. Įėjimas kainuoja 6 EUR. Atėnės šventykla dalinai rekonstruota. Karšta. Dabar suprantu, kodėl gidė sakė, jog į Lindos reikia vykti kuo anksčiau ryte. Čia karščiausia Rodo vieta! Leistis žemyn sekasi žymiai  greičiau. Gatvelės siauros, baltos, gražios.

Toliau mūsų laukia Septynių šaltinių slėnis ir pietūs. Septyni šaltiniai- mistiška vieta, apipinta legendomis. Sako, jog eidamas tamsoje tuneliu, apmąstysi visą savo gyvenimą, sugalvotas noras išsipildys ir metų bėgyje atjaunėsi septyniais metais, o vaikai gali pajusti stebuklingą elfų prisilietimą tamsoje. Eiti tenka ilgai, tunelis siauras, upelio vanduo po kojom vėsiai gaivus. Tiesa, susikaupti trukdį italai, šviečiantys kelią žibintuvėliais ir garsiai šūkčiojantys kažką. 
Pietūs restoranėlyje prie Septynių šaltinių puikūs. Graikiškos salotos niekada nenusibosta ir mielai jas ruošiu namie, o suvlaki šviežias, ką tik iškeptas, žodžiu, neatsivalgoma... O gal išalkome po žygiavimo tuneliu??
 Nužingsniuota 21684 žingsniai.

SEPTINTA DIENA

Jau gaila, kad tuoj išvažiuosim, bet kaip ir pailsėjome... Iš pat ryto būtinai prie jūros. Reikia atsimaudyt į valias. Ketinom praleisti vos valandą, nes saulės nebesinorėjo daugiau, bet užtrukome visas keturias.
Po pietų dar valandžiukė baseine, o pavakare skubam į miestą pirkti suvenyrų. Tradiciškai perku graikiškus prieskonius ir keletą dėžučių baklavos, dar maišelį saldainių su eukaliptu ir mėta, jie labai padeda nuo kosulio. Šį kartą neišsirenku aliejaus ir visai be reikalo, nes grįžus namo suprasiu, kad iš praeitos kelionės jo belikę vos lašas, o graikiškas aliejus man patinka labiausiai.

AŠTUNTA DIENA

Ryte dar maudomės, deginamės, bet vidurdienį jau lagaminai sukrauti ir laukia autobuso. Laikas namo! Jau ir norisi sugrįžti į savo gyvenimą.

ATOSTOGAS RODE UŽSISAKYK ČIA

Dar keletas pastebėjimų.

Loutanis viešbučio virtuvė nusipelno pagyrimų, nieko ypatingo, bet kaip pas močiutę kaime. Maistas šviežias, skanus, daug daržovių, arbūzai arba melionai pietums ir vakarienei, pyragėliai naminiai, šviežių salotų baras nuolat papildomas. Jei jau niekas neįtinka, tai visada bus makaronų ir salotų. Gėrimai pilstomi tik į stiklines, vienkartiniai ar plastikiniai indai čia nenaudojami. Tiesiog draugiškas, nedidelis šeimyninis viešbutis, kuriame daugiausia ilsėjosi čekai, britai, graikai, kelios lietuvių poros.

Iki paplūdimių ( Kolymbijos ir Limanaki)) nemokamai vežioja viešbučio autobusas. Skėčiai nemokami, o už gultus jau reikia susimokėti.
Galima važiuoti iki labai gražaus PRASONISI paplūdimio, kur susitinka dvi jūros Viduržemio ir Egėjo galima nuvažiuoti autobusu už 8 EUR. Stotelė vos kelios minutės pėstut,, o autobusų tvarkaraštį ir kainas galima rasti kiekvienoje stotelėje, tai pat ir viešbutyje.

DRAUDIMAS INTERNETU 24 h

LOUTANIS viešbutis all pask. min.

LAGAMINĄ KRAUNU

KAIP SUSIKRAUTI LAGAMINĄ

Daug keliauju, tad lagaminą susidėti išmokau. Mielai pasidalinsiu savo patirtimi. Gal kam pravers? Jei ne, tai nieko tokio. Kiekvienas gali turėti savąjį pasiruošimo kelionei būdą.

Kelionių yra įvairių, tai verslo kelionės, trumpos savaitgalio kelionės, atostogų kelionės ir t.t. Tad šįkart apie pasiruošimą savaitės atostogoms, nes verslo kelionėms galioja kiek kitokios taisyklės.

TRUMPOS PASIRUOŠIMO KELIONEI ISTORIJOS

Kam neteko girdėti skundų, jog, oj, kiek darbo, reikia susikrauti lagaminą kelionei? Atidedami susitikimai, dejuojama telefonu draugėms: „Žinai gi, dar lagamino nesusidėjau, tai negaliu niekur eiti...“ Aš pati nesu išimtis, ne kartą ir ne du taip elgiausi. Nesudėtas lagaminas prieš kelionę kabo lyg Damoklo kardas virš galvos, dažniausiai apkartindamas tas kelias dienas iki kelionės. Bet vieną kartą pasakiau sau: „Ne, daugiau to nebus. Visos dienos yra mano gyvenimas, todėl turiu jaustis gerai kiekvieną akimirką, nepriklausomai nuo to ar mano lagaminas jau paruoštas kelionei, ar dar ne.“ Vadovaudamasi šią gyvenimo taisykle išmokau ir daugiau gerų dalykų. Pavyzdžiui, man neprailgsta nei vienas kelionės etapas, nei ilgas laukimas oro uoste, nei važiavimas iki viešbučio kažkur toli. Po ranka visada turiu užrašų knygutę ir tušinuką, telefone audio knyga, kompiuteryje keletas mėgstamo serialo naujausių sezonų serijų ( šiuo momentu tai „Vikingai“), patogi kelioninė pagalvėlė, jei kartais norėčiau pasnausti skrydžio metu. Visada gali dar kažką veikti, o kartais labai smagu pasimėgauti galimybe tiesiog leisti laiką.

Bet grįžtam prie to dar tuščio lagamino. Štai keli populiarūs variantai:

Viena mano draugė kelionei ruošiasi iš anksto. Ji pasiruošia daiktų sąrašą ir jau savaitė iki kelionės jos lagaminas puikuojasi miegamajame, kasdien papildomas naujais daiktais iš sąrašo. Ji visada pasiima viską, ko gali prireikti. Tad su ja smagu keliauti drauge, jei ko pritrūks, garantuoju, ji bus įsidėjus. Labai protingas būdas, bet nelabai įdomus ir tinka ne visiems.

Kita pažįstama į lagaminą chaotiškai sumeta tai, kas jai tuo metu atrodo tinkama ir visada tai daro paskutinę minutę. Ji sako, kad laikosi taisyklės: ko nepasiėmiau, to ir nereikia, o ko truks, galima vietoje nusipirkti. Esu išbandžiusi tą būdą ir aš. Greita, tačiau nelabai patogu, nes rūbai dažniausiai susilamdo, ne visada įmanoma juos suderinti. Tai gerai, bet nelabai.

Trečias būdas gana neblogas ir man patinka. Pirma, reikia sudėti būtiniausius daiktus, o tada, jei liko vietos dėti dar tuos, kurie patinka, bet nėra būtina. Na, kad ir trečia pora basučių ar antra paplūdimio skara, dar viena lengva suknelė vakarui ir pan.

Kurį variantą renkatės?

KADA GERIAUSIA KRAUTIS LAGAMINĄ

Pirmas atsakymas, kuris man ateina į galvą- prieš skrydį. Na, žinoma, prieš skrydį, nes po jo jau nebeverta to daryti. Keliauju dažnai, tad paprastai prieš porą dienų apgalvoju, ką šįkart būtina pasiimti su savimi, mintyse turiu pastovių kelionei būtinų daiktų ir rūbų sąrašą. Jo nerašau, nes laikausi taisyklės, kad verta ir savo atmintį apkrauti karts nuo karto,  nes sąrašiukai leidžia jai  atsipalaiduoti ir tinginiauti, tad tai tam tikra atminties treniruotė. Niekada nebijau, ką nors pamiršti, išskyrus kelis svarbiausius dalykus: pasas ir jo kopija, draudimo polisas, bilietai, vaučeriai, banko kortelė , šiek tiek grynųjų ir vaistai nuo galvos skausmo. Šie dalykai telpa į mažą kelioninę piniginę. Ten dar telpa ir telefonas, kuris vis dažniau atstoja ir fotoaparatą.

Kelionės išvakarėse po darbo užsuku į artimiausią parduotuvę ir nusiperku tai, ko man trūksta kelionei. Paprastai tai būna dantų pasta, kremas, drėgnos servetėlės, pora naujų žurnalų ir t.t., o  grįžus namo po darbo stengiuosi labai greitai susidėti daiktus kelionei, pradėdama nuo mažosios piniginės. Ir tada dar turiu laisvą vakarą paskambinti draugams, pabendrauti su šeima ir išsimiegoti.

LAGAMINO DYDIS ir DAIKTŲ SĄRAŠAS

Studijų laikas esu išvykus į trijų savaičių kelionę su nedidele rankine-kuprine. Buvau nusprendus keliauti su minimumu daiktų, nenorėjau apsikrauti. Man pavyko, viskas buvo gerai apgalvota, gal kiek pabodo tos pačios rūbų kombinacijos. Vykom per Sankt Peterburgą į Kareliją iki Murmansko ir Archangelsko. Tos kelionės daiktų sąrašas gana trumpas: džinsai, marškinėliai trumpom rankovėm, languoti marškiniai, dryžuotas megztinis su kapišonu, plona geltona striukė, panašios į brezentą medžiagos sijonas ( buvo madinga, o ir nesilamdo), sportbačiai ir basutės. Tai viskas, ko man reikėjo trim savaitėm. Reikia pripažinti, kad dabar pasiimu su savimi žymiai daugiau daiktų¡

Prieš kokius septynerius metus pagaliau įsigijau vidutinio dydžio lagaminą. Pirkau ne patį pigiausia. Svarbu lengvas, patogus, gerai riedančiais ratukais. Tarnauja iki šiol. Atsiradus pigiems skrydžiams, kur rankinis bagažas keliauja nemokamai, nusipirkau dar vieną ženkliai mažesnį, bet kai į jį sutilpo būtiniausi daiktai ir dar nardymo reikmenys, t.t. ir kostiumas, supratau, kad  pasiekiau jau tam tikrą lygį.

SAVAITĖS KELIONĖS DAIKTŲ SĄRAŠIUKAS yra labai paprastas. Kadangi dauguma kelionių planuojamos į šiltuosius kraštus, tai svarbu pasiimti kiekvienai dienai po rūbą, t.y. kiek dienų tiek palaidinių, derinamų su šortais, bridžais ar sijonu, priklausomai nuo to, kaip kas mėgsta ir keletas suknelių. Papildomai viena ar dvi paplūdimio tunikos ar suknelės, jei tokias mėgstate, kad būtų patogu ir nenusibostų. Vakarinė suknutė pageidautina, bet nebūtina, nes į kviestinį pokylį, vargu, ar pavyks patekti, jei nebuvo suderinta iš anksto. Batai būtinai patogūs, ne mažiau, kaip trys poros, paplūdimio apavas privalomas. Mėgstama skara dėl viso ko vakarams, jei ( na, ką gali žinoti) bus vėsoka. Atostogų rūbai lengvi ir spalvingi jie neužima daug vietos. Maudymosi kostiumėliai  geriau du, paplūdimio rankšluostį visada imu su savimi, nes man maloniau savas, nesvarbu, kad užima pusę lagamino. Beje, galima ir vietoje nusipirkti su vietine atributika, kainuos nedaug, o tarnaus kokius metus ar tris, drauge bus ir malonus prisiminimas iš kelionės. Papuošalų minimumas. Nežinau, kaip jūs, bet mane erzina juos vis nusiimti ir užsidėti prie baseino ar vonioje. Brangenybių į keliones vežtis neverta. Na, nebent norėsite paerzinti vietinius  kurorto vagis.

Sportinė apranga- tai dar neišspręstas klausimas. Kartais pasiimu su savim, bet treniruoklių salėje apsilankau vos kartą ar du. Tad mieliau keičiu pratimus į ilgus pasivaikščiojimus pajūriu.

Toliau belieka kosmetika, vaistai, šukos, telefonas, pakrovėjas, paplūdimio krepšys, patogi kelioninė rankinė, nežiojamas kompiuteris arba planšetė, akiniai nuo saulės, skarelė, dar viena kita smulkmena ir viskas. Lagaminas keliauti pasiruošęs aš irgi.

P.s. Maisto neimu jokio. Gana to maisto kulto.

 JUOKINGOS ISTORIJOS

Su kelioniniais daiktais nuolat nutinka įdomių istorijų. Čia tik keletas jų. Jei turite savų, pasidalinkite ir jūs.

Mano draugė kartą specialiai kelionei įsigijo fotoaparatą, deja, naujas sudėtingas daiktas apvylė, baterija išsikrovė akimirksniu, o pakrovėjas liko namie. Nusipirkus pakrovėją, kažkas nutiko atminties kortelei. Vienu žodžiu, foto aparatas, grįžęs namo nukeliavo tiesiai į taisyklą.

Dvi draugės nesitarė iš anksto, bet nepasiėmė į kelionę cigarečių ir... metė rūkyti... suvisam.

Paskutinė pati juokingiausia istorija nutiko Zakintos saloje, Graikijoje. Vakare pasiimu dantų pastą, kažkokia rausva, skonis keistas. Pasižiūriu atidžiau- ogi čia klijai dantų protezams¡ Matyt, pasiėmiau nežiūrėdama iš mamos lentynėlės. Skonis šlykštus, tai kreipiuosi į kambariokę ( kelionė buvo darbinė, vyko drauge dar dešimt žmonių, tad vienam kambaryje mes atsidūrėme visai atsitiktinai). Ji ištiesia panašaus dydžio tūbelę, tik protezai ant jos nėra nupiešti. Valausi dantis. Tas pats skonis. Na, negali būti, kad mes abi pasičiupom į  kelionę vietoj pastos klijus protezams. Tik aš - mamos, o ji nusipirko supermarkete, nes tiko dydis¡ Klijai protezams turėtų būti paženklinti kokia nors išskirtinai ryškia spalva. Ką sau galvoja tie gamintojai, naudodami jiems lygiai tokį pat dizainą, kaip ir pastai...