2015 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

FANAI. ALAUDINO ežerai ir ENERGIJA ( 5120 m)




FANAI. ALAUDINO ežerai ir ENERGIJA ( 5120 m)


Alaudino ežerai ypatingi, jų ryški žalsvai mėlyna spalva traukia akį iš tolo. Nesitiki, kad matai šį peizažą iš tikrųjų, jog tai ne miražas, sukeltas kalnų ligos ar nuovargio...


Fanai. Prieš kelionę vadas pasakė, kad Fanai – šilti kalnai. Ta frazė tapo priežodžiu ir lydėjo visą kelionę. Pirma naktis stovykloje, pavargę užmigom akimirksniu. Ryte radom suledėjusius rankšluosčius, mat palikom drėgnus, kad išdžiūtų. Kalendama dantimis supratau, kad šiltų rūbų pasiėmiau per mažai. Šiltieji Fanų kalnai¡ Panaudoju mintyse visą savo keiksmažodžių atsargą. Nepalengvėjo, vis vien šalta. Mano atmintis deda į kuprinę šiltą megztinį, slidinėjimo kelnes, pirštines ir kitus būtinus čia daiktus, kurie liko namie, nes Fanai, atseit, šilti kalnai ( reikia pripažinti, kad ta frazė skambėjo rusiškai, t.y. „teplyje fanskije gory“).
 Aklimatizacija eina lengvai. Gal ketvirtą dieną grįžtam ir apsistojam prie Alaudino ežerų, ne visai prie pat, kiek aukščiau. Poilsio diena ir vyrai leidžiasi į stovyklą. Tikimės plovo ir, bent jau, alaus. Kur tau, linksma klaipėdiečių kompanija nuėjo pirmi ir plovas atiteko jiems, ir alaus paskutinius ( gal kokius šešis) butelius nupirko jie. O daugiau čia nieko nėra, vidury kalnų supermarketo nerasi. Apmaudu, bet ką padarysi. Kas ne pirmas, tas lūzeris.
Mes, merginos, susiorganizavome grožio dieną, t.y. nupėdinom iki Alaudino ežerų ir nusprendėm išsitrinkti galvas. Va, šitai aprašyti sunku, nes vanduo buvo toks šaltas, kad pilant puodeliu ant galvos rėkėm kiekviena iš visų jėgų, kad nors kiek mažiau degintų ledinis šaltis. Patikėkit, šampūną nuplauti buvo baisiausias išbandymas, koks begali būti. Jei kada nors būdami prie Alaudino ežerų girdėsite klaikų riksmą vidury dienos, žinokite, tai nieko baisaus, tik merginos sumanė išsiplauti galvas lediniame vandenyje. Jei paklausite, kodėl nepasišildėm vandens, atsakymas paprastas: taupom dujų balionus. Jau iš karčios Monblano patirties žinau, ką reiškia viršuje ant sniego pasilikti be dujų. Tuomet tiesiog grauži lašinius ir užsigeri sniegu, nes ir sniego tirpsmo vandens nėra kaip išsitirpinti. O visi aplinkui verda košes, geria karštą arbatą.. O tu susitiręs kramtai varveklį.
Energija. Nuo perėjos leidžiasi grupė, kuprines neša mulai. Tai Izraelio turistai, juos lydi vietinis gidas ir keliauja jie kiek kitaip, nei mes, galima sakyti, komforto klase. Apačioje jų jau laukia plovas. O mūsų lauks košė ir Energija rytoj anksti ryte. Žodžiu, "ant akmens šiąnakt dėsime galvas"...


Kopimas prasideda anksti. Einu kaip kareivis pusiau miegodama. Gal taip ir geriau. Sutiktas vietinis pasakojo, kad prieš porą  metų į Energiją galėjai lengvai pakilti žolėtu šlaitu ir be jokio vargo, o dabar matom sniego šlaitą ir be „ kačių“ nei žingsnio. Viršuj matyti trijulė, jie anksčiau išėjo, tai mus aplenkė gerokai, bet kažkas nutikę ten, nes juda labai lėtai, pasirodo su virvėm ne kas, tai ir kabo veik vienoje vietoje. Karabinų neturim, tai kiekvienoj atkarpoj vėl tenka atsirišti ir prisirišti. Viskas gerai, bet kokį penkioliktą kartą staiga nebeprisimenu mazgo. „Ej, priminkit, kaip prisirišti reikia¡“- šaukiu žemyn. „Namų darbus reikia gerai išmokti“,- sulaukiu atsakymo ir staigiai atmintis sugrįžta ir viskas vėl gerai su tais mazgais. Oro trūkumas ar nuovargis? Gal ir viena ir kita, bet kuo aukščiau, tuo didesnė euforija apima, nebe taip šalta, saulė plieskia, kad be tamsių akinių nei žingsnio. Pora statesnių vietelių ir jau... Energija mūsų¡ Sėdim ir kaifuojam, kalnynai aplinkui, grožis nerealus. Viršūnėje jautiesi, kaip ant pasaulio stogo ir nebūtinai tai turi būti Himalajai, gerai ir Fanuose. Niekur iš čia neisiu¡

Leistis smagu ir žymiai greičiau. Stovykloje gaunam karštos saldžios sriubos ir toliau kelias veda žemyn. Gal per greitai nusileidom. Tą suprantu po geros paros, nes veidas sutinsta iki arbūzo lygmens. Todėl nuotraukose žemiau koše savęs vėliau neatpažinsiu.
Paskutinis sustojimas- košas ( laikina piemenų vasaros stovykla).



 Autentika, žiūriu į tą tikrą gyvenimą ir viskas man čia įdomu,galėčiau stebėti iš šalies, nes viskas čia tikra. Koše likusios tik moterys ir vaikai, vyrai išgynę avis kalnuose. Vyriausioji- pati svarbiausia, toliau rikiuojasi marčios, turinčios vaikų užima aukštesnę vietą košo hierarchijoje, o toliau jau eina visos kitos. Kiekvienas košas, pasirodo, turi savo adresą ir laiškai juos kažkokiu būdu pasiekia. Žiemai jei leidžiasi žemyn. Tada gyvena kaime, vaikai lanko mokyklą. Oj, kaip man sunku būtų čia pritapti...  Buitis jų primena akmens amžių, civilizacija pasilikus ten žemai.



 Mes susikraustom į didelę palapinę, nuklotą kilimais, batus paliekam lauke, susėdam apie imituotą stalą. Moterys mus vaišina arbata, duona, sūriu. Du dalykai, kurių jos prašo, tai analginas ir aspirinas. Paliekam visas vaistų atsargas. Mūsų žygis baigėsi, o vaistinių čia nėra.


Fotografuojamės ir fotografuojam visus.



Tada leidžiamės kiek žemiau. Pagaliau kelias, kur mūsų turi laukti mašina, bet jos nėra. Po poros valandų pasirodo mūsų transportas. Vairuotojas nežinojo tiksliai, kada ir kur mus reikia pasiimti, todėl jau antra para važinėja nuo vienos kryžkelės prie kitos, nes nusileisti galima keletu kelių. Na, kur dar sutiksi tokį servisą?
Vyrai paliek savo batus ant akmens, nes jei jau nebetinkami. Ir čia vairuotojas klausia, ar galima tuos batus pasiimti, jis atiduotų saviškiams, nes čia vedliai kartais visai neturi jokio tinkamo apavo. Be žodžių visi sumeta viską, kas jau nelabai reikalinga. Mūsų kalnai baigėsi šį kartą.
Tadžikistano kalnų keliai tušti, bet vienoj vietoj sustojam kelkraštyje. Pasirodo, važiuoja prezidentas su visa palyda. Reikia praleisti.
Pirma nakvynė nusileidus neapsiėjo be kuriozų. Gudrių akių vietinis verslininkas nuveda mus į kiemą ir pasiūlo nakvoti civilizuotai. Puiku, paliekam kuprines ir traukiam pasivaikščioti. Tuščioj biliardinėj sužaidžiam partiją ir gaunam vietinės gamybos alaus. Valio¡ Jau civilizacija. O grįžus į mūsų viešbučio kiemą paaiškėja, kad čia jau yra didesnių europiečių, nei mes. Tokių, kurie kalba angliškai, dėvi kokybiškus plonos vilnos megztinius ir šypsosi plačiai, rodydami tobulai išlygintus ir nubalintus dantis. Kiemas pilnas galingų džipų ir tas patas šeimininkas veda mus į gretimą daugiaaukštį, kur mums palieka trijų kambarių buto raktus. Du kambariai mūsų, baldų nėra, bet mes įpratę. Svarbiausia, čia yra vonia. Baisi baisi, pageltus nuo rūdžių, bet yra ir drungnas vanduo. Tobula¡
Vakarienei atkeliauja užsakytas plovo katilas ir arbata iš pialų. Visgi Azija¡
Toliau trauksim į Uzbekiją, Samarkandą. Ten bus keletas dienų poilsio.