2015 m. rugpjūčio 15 d., šeštadienis

KELIONĖSE SUTIKTŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS



Kelionėje pats vertingiausias dalykas ne pamatyti miestai ar šalys, ne viešbučiai ar oro uostai.. Man svarbiausi yra žmonės, kuriuos sutikau kelionėse. Jų gyvenimo istorijos, kurios pasakojamos taip lengvai, kaip  galima pasakoti tik nepažįstamiems, kuriuos sutinki atsitiktinai kažkuriame planetos taške labai trumpam, o po to išsiskiri amžiams, bet lieka begalinis nuoširdumas ir draugiškumas, nes tokie susitikimai visada užima dalelę tavo širdies. Atėjo noras tas istorijas surašyti, nes tik taip galiu atsidėkoti už tas mielas akimirkas, kurias vieni kitiems dovanojame. Daugiau nieko nemoku, bet juk tai nėra blogiausias variantas, ar ne?

SALVADORAS ir GABRIELA

Gabriela- energinga šviesiaplaukė argentinietė iš Buenos Aires, mūsų gidė Salvadore (Brazilija). Nenusakomo amžiaus, gal kiek daugiau, nei keturiasdešimt. Kalba giliu, kiek prikimusiu balsu ir šypsosi lygiai tokia pat gilia, kaip ir jos balsas šypsena, skirta labiau sau, nei kitiems. Jau pakeliui iš oro uosto, važiuojant pro ežerą, kuriame sustatytos didelės spalvingos skulptūros, ji pradeda pasakoti, kad čia, Salvadore, populiari candomble ir tos skulptūros skirtos jų dievams.
-Aš pati išpažįstu candomble religiją,-pareiškia ji savo giliu balsu, o mums šiurpuliukai nubėga nugara, kai važiuojant pro turgų Gabriela tęsia pokalbį.- Čia gyvūnų turguje galima nusipirkti ožiuką aukojimui. Gaila, kad neatvažiavote prieš savaitę, buvo ypatinga candomble šventė.
Jei atvirai, tai labai džiaugiuosi, kad neatvykom prieš savaitę, nes nuoširdžiai džiaugiuosi išvengus ožiuko aukojimo vaizdo.
-Nereikia bijoti,- juokiasi Gabriela, supratusi viską iš mano akių.- Aš pati dalyvauju, bet aukojimas nėra toks viešas reginys, kaip jums gali pasirodyti. Mano vyras tai mėgsta.
Salvadoras-ypatingas miestas, senamiestis labai primena Lisaboną ( aišku, tuo įsitikinau daug vėliau, kai nuskridau į Lisaboną savaitei). Daug spalvingų meno galerijų, nedidelių kavinukių, vakarais čia viska ūžia.   Bet mūsų vakaras jau suplanuotas ir mes einam į šokių teatrą. Valanda su brazilų šokiais pralekia nespėjus nei mirktelėti. Vergovės istorija, capueira ir afrikietiški šokiai. Pastarieji labai susiję su candomble apeigomis. Įspūdngai atrodo baltais rūbais aprengta šokėja, kuri savo ritmišku ritualiniu šokiu bei šūkčiojimais kviečia dvasias iš anapusinio pasaulio. Jau vėliau matytas dokumentinis filmas apie candomble Pietų Amerikoje kiek plačiau nušvietė tas apeigas, kurios ilgą laiką buvo slaptos, nes jų metu kai kuriems dalyviams sukeldavo transo būseną, iš kurios ne visiems pasiseka greitai išeiti. Jos šaknys glūdi Afrikoje. Pasaulyje yra apie du milijonus candomble pasekėjų.
Candomble glaudžiai susijusi su vergovės istorija. Užsukam į bažnyčią, kur keletas tamsiaodžių brazilių, baltom suknelėm, per liemenį suveržtom raudonom juostom dieviškai dainuoja, šlovindamos Jėzų, nenustygdamos vietoje. Joms pritaria būgnas. Ir Gabriela šnibžda man į ausį:
-Matai, čia vyksta ir candomble apeigos, nes mušamas būgnas, per krikščioniškas pamaldas būgnų nebūna. Čia Salvadore visos religijos gyvena draugiškai.- Ir ji trukteli mane už rankos, rodydama į nedideles duris šoninėje sienoje.- Einam kažką parodysiu.
Nedideliame kiemelyje, prisodinta gėlių, kelios dešimtys aplūžusių kryželių.
-Žiūrėk,- Gabriela rodo į sieną, nukabinėtą prastos kokybės senais piešinukais, primenančiais laikraščio iškarpas.- Čia vergų kapinės. Matai, šita vergė buvo labai graži ir šeimininkas jos labai siekė, bet ji geriau rinkosi mirtį. Ji valgė žemę, kad susirgtų ir numirtų, todėl vergams uždėdavo tokius antsnukius, kad jie negalėtų žemės valgyti.- Gabriela duria pirštu į paveikslėlį, kuriame stovi išdidžiai liūdno žvilgsnio jauna tamsiaodė, gražia pūsta suknele su raukinukais, o jos burną dengia odinis antsnukis. Kažkur esu išsaugojusi nuotrauką, gal pavysk rasti.
-Čia jos kapas. Tą istoriją žinojo visi aplinkui. – Gabriela nuveria mus skausmingu žvilgsniu.- Jūs nesuprantat, nuo vergovės panaikinimo praėjo kiek daugiau, nei šimtas metų. Ta buvo visai neseniai¡¡¡  Dar tik kelios kartos užaugo laisvos. Tai ir mano šeimos istorija, mano vyro senelių istorija. Ir man taip pat labai skauda,- ji keletą kartų stukteli kumščiu sau į krūtinę ir nutyla. Pagarbiai nuščiuvusios apeinam nedideles vergų kapinaites.
Mes iš tikrųjų nelabai suprantam, nes vergija mums- tai „Dėdės Tomo trobelė“ skaityta paauglystėj ir nieko daugiau. Pasijuntu kvaila ir išlepinta turistė iš atokios Europos provincijos, besirūpinanti madingais rūbais, dietomis ir retkarčiais pakeiksnojanti korumpuotus valdinininkus bei kitas blogybes. Man šiek tiek gėda, bet labai artimas tas Gabrielos skausmas dėl istorinių neteisybių ir niekšybių, pakyla gumulu gerklėje ir trumpam užspaudžia kvėpavimą.
Tuomet kažkaip savaime paklausiam Gabrielos apie jos šeimą.
-O, mano vyras, jis labai juodas...- čia ji padaro reikšmingą pauzę ir tęsia savo ypatingu giliu balsu,- bet jo toks gražus kūnas¡
Gabriela garsiai nusikvatoja ir tęsia:
-Be to vaikai labai gražus gaunasi,- ji išsitraukia savo sūnaus nuotrauką.- Oj, aš buvau tikrai blogai mergaitė, aštuoniolikos pabėgau iš tėvų namų, keliavau su baikeriais ( nenuostabu, Gabrielos nugarą puošia didelė kobros tatuiruotė, kurios galva ties kaklo slanksteliais aiškiai matyti, kai ji susikelia šviesius plaukus aukštyn ant pakaušio), gyvenau Niujorke ir viską dariau, ką tik galima daryti. Turėjau labai gerą darbą reklamos agentūroje, bet sutikau savo vyrą ir mes nusprendėm, kad jo gimtajam Salvadore mums bus lengviau gyventi, nei Niujorke. Taip ir persikėlėm čia. Kartais nuvažiuoju į Buenos Aires pas savo šeimą, bet ten jaučiuosi svetima, negaliu ilgai ten išbūti. Mano tėvas atvažiuoja pas mus į Salvadorą žiemą, nes žiema pas mus šiltesnė, Buenos Aires gali sustipti iš šalčio, o ir jo sąnariams sveikiau čia pabūti. Tai štai kaip aš čia atsidūriau.
Gabriela mirkteli mums ir tęsiam pasivaikščiojimą po Salvadorą.
-Žinai tokį rašytoją Žoržą Amadu?- klausia mūsų gidė.
Žinau, „Gabrielę“ skaičiau dar mokykloje.
-Jis čia gyveno ir tas momentas, aprašytas knygoje apie burtininkę, tikra tiesa. Ji gyveno Salvadoro senamiestyje ir, pasakoja, kad jis pats pas ją lankęsis ne kartą. Čia,  Salvadore, viskas įmanoma, čia susipina mistiškiausi dalykai ir šalia gyvena pasakos, persipynusios su realybė. Tai Salvadoras. Čia daugelis iki šiol tiki burtais ir burtininkais.