2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

KELIONĖSE SUTIKTŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS Salvadoras su Gabriela ir moqueca

SALVADORAS SU GABRIELA IR MOQUECA

Po Salvadoro senamiestį galėčiau klaidžioti nežinia kiek. Gatvės maistas patraukia akį.
-Čia akaražė ( acaraje)- tradicinis Salvadoro de Bahia  valgis, kurį paprastai parduoda gatvėse. Kai vergiją panaikino, didžioji dalis vergų nežinojo, ką jiems daryti toliau, kaip gyventi, ką valgyti, kaip užsidirbti pinigų. Todėl daugelis liko toliau dirbti pas savo šeimininkus. Skirtumas toks, kad dabar jiems  už darbą turėjo mokėti atlyginimą. Kiti pradėjo laisvą gyvenimą, bet reikėjo kažkaip maitinti šeimas. Tuomet moterys sugalvojo verslą, jos ėmė gaminti paprasčiausią vergų maistą ir pardavinėti jį gatvėse. Tai ir buvo akaražė. Matot, akaražė pardavėjos ir dabar pasipuošusios tradiciniais rūbais. Tai pirmosios verslininkės!



Tikrai taip. Prieš mus pati tikriausia Januarija ( kas dar prisimena "Vergę Izaurą", tam paaiškinimų nereikės, aš pati prisimenu labai gerai, nes tuomet mokykloje mokiniai už nugaros šūkaudavo man "Izaura, Izaura", tik iki šiol neapsisprendžiau, ar todėl, kad buvau tokia graži, kaip Izaura, ar kad tokia pat nelaiminga..) kepa palmių aliejuje pyragėlius iš juodųjų pupelių masės, deda ant palmių lapų vietoj vienkartinės lėkštelės ir visa tai valgoma su aštriais ir labai skaniais padažais vatapa ir caruru, pomidorais bei krevetėmis. Labai skanu!


Gabriela mus vaišina acaraje, prisėdam prie staliukų spalvingoje gatvelėje. Gabriela apsikabina pasisveikindama su dvimetriniu "dėde Tomu".
-Čia mano geras draugas, mes seniai nesimatėme. Jis šios kavinės savininkas. Jis iš Ganos. Matai, čia, Salvadore, visi žino, kur jų šakys ir mielai dėvi savo tautinius rūbus.
Spalvinga ir marga apranga čia kažkaip dera.
-Alaus?- klausia Gabriela ir pratęsia,- negėriau alaus nuo sūnaus gimimo, bet šiandien gal padarysiu išimtį. O dabar žiūrėkit.
Ir mes žiūrim akis išpūtę, nes šeimininkas paskambina varpeliu ir tada priešingoje siauros gatvelės, kur stovi mūsų žaliai dažyti staliukai, atsidaro langas, kuriame pasirodo žavinga mulatė balta palaidine nuogais pečiais ir su miela šypsena veide, ji pastato ant lango pintinę su mūsų alum, o tada ją nuleidžia žemyn pakabinus ant grandinės. NUOSTABU!Jaučiuosi, kaip filme!
O kitos dienos popietę Gabriela pažadėjo mums siurprizą. Paskambino kažkam telefonu ir po pusvalandžio mes atsidūrėme ant vandenyno kranto mažame kaimelyje, nedidelėje vietinėje užeigėlėje su baltais plastikiniais stalais ir kėdėmis, po aukštom palmėm.


-Tuoj valgysit tradicinį vietinį patiekalą moqueca!- ištarė su pasididžiavimu.- Aš specialiai jums užsakiau.
-Tai mėsa?- paklausiau.
-Ne, ne, tai žuvis, senovinis indėniškas receptas ir tikrą moqueca skaniai gamina tik čia, Tik užsakyti reikia iš anksto, nes turi virti ant ugnies apie pusvalandį.
Žuvis... Nesu jos mėgėja, tai ypatingo entuziazmo nepajuntu.. Bet.. kai atneša du didelius molinius indus, skleidžiančius dievišką aromatą, pamirštu visas savo nuostatas.
Moqueca, iš tiesų, labai skani. Ir Gabriela užsako dar vieną porciją...




Moquecos receptas maždaug toks. Gaminau namie, tiko ir jūros lydeka, krevečių nedėjau..



Į molinį indą sudėti žuvies file, krevetes, svogūnus, pjaustytus pomidorus,viską užpilti aliejumi (Brazilijoje populiarus palmių, bet ne visi jį mėgsta), pridėti druskos bei prieskonių ( pipirai, rozmarinas ir pan.) pagal skonį ir, pagardinus kokoso pienu, troškinti ant kaitrios ugnies. 



Patiekti su ryžiais, maniokos miltais, aštriu padažu bei daržovėmis. Troškinti apie 30-40 min. 

Geriau būtų troškinti moliniame inde, bet tam reikėtų el. viryklės. Galima ir orkaitėj bandyti, tuomet molinis indas tiks idealiai. SKANAUS!

KELIONIŲ DRAUDIMAS 24 h per parą

PIGŪS BILIETAI 

KELIONIŲ NAUJIENOS