GIMTADIENIO SENTIMENTAI

GIMTADIENIO SENTIMENTAI

Geriausias dalykas- gimtadienius švęsti kelionėje. Mano mieliausi prisiminimai apie gimtadienius kelionėje nukelia į Alpes ir ... prie Kremliaus sienos.

Abu susiję su kalnais ir ta pačia palapinės kompanija.

Pirmas pasakojimas.

Po Monblano atėjo laikas Šveicarijos Alpėms ir Monte Rosai. Kelionė sutapo su mano gimimo diena. Tad švęsti teko itin netikėtoje aplinkoje. Rugpjūčio pradžia, o aplink pūga ir ledynas. Juokingiausia, kad kaip tik tą dieną pakilom pakėlėju aukštyn ir planas buvo subėgioti link viršūnėlės. Išlipom, o čia pūga siaučia, bet dar vilties nepraradom, pasislėpėm tunelyje ir pradėjom rištis „kates“. Čia pasipylė iš pakelėjo kabinos japonų grupė ir visi karštligiškai puolė fotografuoti mūsų  prieštvanines „kates“.   Lauke šlapias sniegas tėškė į veidą ir galėjai matyti tik priekyje einančio nugarą. „Nejaugi, dabar taip ir teks visą pusdienį žingsniuoti?“- pamaniau su siaubu, bet ką jau dabar padarysi... Laimei, po kokių dvidešimties minučių tokio košmaro pūgoje, pirmieji vos nesusidūrė kaktomuša su sniegą valančia mašina. Tai privertė pakeisti planus ir mes laimingi puolėm žemyn, kur švietė saulė ir jokios pūgos nebebuvo. Pakeliui dar užsukom į ledo urvus, kur linksmai fotografavomės tarp ledo skulptūrų. Labai egzotiška aplinka gimimo dienai rugpjūčio pradžioje¡

O vakare stovykloje budėjo mūsų palapinė, kaip tyčia. Tad nusprendėm suruošti japonišką vakarėlį mano gimtadienio garbei. Kol virėm košę, bernai išdrožė valgymo lazdeles kiekvienam. Per kaktą apsirišom juostas, kad būtumėm panašesni į japonus, stovyklavietę apkaišiojom balionais ir pasitikom svečius nuolankiai lankstydamiesi bei dėkodami, kad atvyko. Buvo juokinga ir linksma, dovanų gavau karabiną. Iki šiol jį tebeturiu.  Ir viskas būtų buvę labai gerai, bet naktį prapliupęs lietus nuplovė, kaip tyčia,  pusę mūsų palapinės, nes pasistatėm ją kiek aukščiau ir dalis pataikė į vandens srauto, tekančio nuo kalno pakraštį. Gerai, kad tik dalis¡Todėl ryte džiovinom miegmaišius ir daiktus surūgusiais veidais, nes šlapios kojinės ir batai niekam negali suteikti džiaugsmo, ypač ankstyvą rytą, besiruošiant iškeliauti. Bet juk tai nėra didelė bėda, ar ne?

Antras pasakojimas.

Keliavom į Fanus. Skrydis iš Maskvos, o čia atvažiavom kas traukiniu, kas autobusu, bet kaip tik mano gimtadienis, tad sutarėm susitikti  prie Kremliaus sienų. Ir susitikom¡ Karšta diena pasitaikė. Dalia iš savo kuprinės išsitraukė šiltą šampaną ir mes smagiai leidom laiką ant žolės parkelyje palei Kremlių. Tiesa, raitoji policija karts nuo karto liepdavo mums skirstytis, nesėdėti ( nemiegoti) ant žolės, tai mes tik paėjėdavom kiek nuošaliau ir vėl sugriūdavo pavėsyje. Visgi, miego trūkumas pasireiškė karštyje. Antroje dienos pusėje patraukėm link Arbato ir kažkur prisėdę sušveitėm po koldūnų porciją. Vakare oro uostas ir lėktuvas pakilo link Uzbekistano, toliau laukė Tadžikija, Pendžikentas ir ilga kelionė kalnais iki stovyklos Fanuose neįtikėtinai puikiu autobusu, kokio dar kartą pamatyti, ko gero, nepavyktų.

Buvo visokiausių variantų, ir plaukimas baidarėmis vėlai vakare, ir diskoteka Vanagų vienkiemyje iki paryčių. Tradicinių švenčių su pasisėdėjimais prie stalo, nukrauto mišrainėm neprisimenu. O gal tokių ir nebuvo?

Prieš metus šią dieną leidau Anykščiuose. Su Anykščiais viskas tvarkoje, ten smagu ir yra, ką veikti, bet šalia buvo netinkamas žmogus, tai prisiminti nėra ko.

O štai aštuonioliktas gimtadienis padovanojo man aiškiaregystės dovaną. Sėdėjau namie ir ruošiausi rytdienos istorijos egzaminui. Netikėtai į duris paskambino. Žiūriu stovi du mano pažįstami, nei iš šio nei iš to nusprendę pas mane užsukti. Taip pusdienį praleidau kalbėdama nei šį, nei tą, kai jaunatviškos simpatijos dar tik rezgasi, bet draugystė taip ir neprasideda. Istorijos užrašai pragulėjo ant stalo užversti. Per pietus grįžo mano tėvai ir įteikė aštuoniolika rožių. Tėvai tuo gyvenimo momentu nebuvo patys svarbiausi, prieš akis studijos, nauji draugai... bet tas glėbys rožių.. Iki šiol jį matau akyse. O bernai taip ir nesusiprato nors iš kaimynų daržo kokį žiedą kitą nuskinti man...

Iš „Lisabonos dienoraščio“:

„Valentino diena praėjo ir aš ją pamiršau. Negautų rožių skaičius mano ilgame sąraše vėl padidėjo. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų tos raudonos rožės išrikiuotos eilėje tiesiai, o gal vingiuota linija, ar kažkaip panašiai į aštuonetą, jei pamerkti jas į vazas po vieną ar glėbiais, palikus tik žiedus sumesti į dailias krištolines taures ir sustatyti ant plačių žemų palangių name, kurio dar neįsigijau ( kažin, ar labai didelio reikėtų tokiam reikalui). Mane tai linksmina. Gėlių pardavėjų negautas pelnas yra tiesiog proporcingas nemeilės išraiškai. Prieš pat užmigdama prisimenu tuos momentus, kurie šildo sielą, prisimenu, kiek kartų ir kokiom aplinkybėm dovanotos gėlės mane džiugino. Užmiegu palaimingai šypsodamasi. Svajonės teikia stiprybės, praeityje verta ieškoti atramos taškų, kai jau esi dugne, kartais tik prisiminimai leidžia kilti aukštyn, lyg lipti uolom, kabinantis už atbrailų, kuo daugiau gerųjų prisiminimų ir svajonių, tuo didesnė tikimybė greičiau išsikapstyti..

DOVANOKIT GĖLES MOTERIMS. Vyrai, tai nėra joks gėlių pardavėjų triukas. Mes tada jaučiamės mylimos ir mūsų sielos lydosi nuo apėmusio gerumo ir tada būna ta pati puikiausia proga pasisavinti mūsų sielas, nors trumpam, be jokio mūšio, visai paprastai tereikia delnais pagauti ir suteikti tikrąją formą. Tą, kuri tiks labiausiai visam tik jums abiems skirtam laikui.“

O vakare užsuko klasiokė Dalia, ji kaip tik tądien laikė istorijos egzaminą.

-Kokį bilietą ištraukei?- paklausiau.

-Septintą,- atsakė ir padiktavo man klausimus.

Ryte prieš pat įeinant dar tris kartus perskaičiau septinto bilieto santrauką ir įžengiau į auditoriją. Traukiu bilietą- septintas¡

O dabar laukiu rožių...